De Mello The Offer. Pasiūlymas 88-89

Pasiūlymas

Atsimenu tuos kartus,

kai Jėzus Kristus pasakė "Ateikite!"

žmonėms Evangelijoje.

Įsivaizduoju, kad girdžiu tą žodį

šiandien skiriamą man.

Kai du Jono mokiniai

paklausė Jėzaus, kur jis gyvenąs,

šis atsakė, -Ateikite ir pamatysite.

Kalbu su juo apie dalykus, kuriuos mačiau

nuo tos dienos, kai jis pirmą kart mane pakvietė

būti su juo,

dalykus, kuriuos jis man parodė.

Tada prisimenu Pilypo žodžius:

- Parodyk mums Tėvą -

ir bus mums gana.

Ar yra kas nors, ką dar norėčiau, kad jis man parodytų?

Kiekvienam šių mokinių Jėzus sakė:

- Ateik, sek manimi.

Klausiu savęs, ką sekimas juo padarė man

per visus tuos metus.

Kitas "Ateik":

Jėzus taria žvejams paežerėje,

- Ateikite ir aš jus padarysiu žmonių žvejais".

Galvoju apie įkvėpimą,

kurį kartais kitiems suteikdavau.

Galvoju apie tuos, kurių gerumą arba kurių talentus

pažadinau savo meile.

Galvoju, kaip kartais atnešdavau tikėjimą

ten, kur buvo baimė,

paguodą, kur buvo skausmas,

meilę, kuri pakeitė abejingumą,

taiką sutramdyti prievartą.

Galvoju apie tuos, kurie buvo įsiurbti kasdienių smulkmenų,

kol dėl manęs

išgirdo kvietimą kažkam didesniam.

Ir aš pasilieku jo žodžiuose:

- Ateikite, ir aš jus padarysiu žmonių žvejais.

Ateikite visi, kurie esat pavargę ir prislėgti,

ir aš jus pailsinsiu.

Kvietimas rasti savo atilsį jame!

Kokie žodžiai veržiasi iš mano lūpų,

kai girdžiu jį sakant šiuos žodžius man?

Ir pagaliau: - Kiekviena, kuris yra ištroškęs,

teateina pas mane ir geria.

Kaip numalšinti troškulį

Jėzuje Kristuje?

de Mello. Kristus. Netikėtas susitikimas. 84 - 87

KRISTUS

Netikėtas susitikimas

Mano santykis su Jėzumi Kristumi
yra pats svarbiausias,
nes esu jo mokinė.
Šiomis pratybomis siekiu tą ryšį pagilinti.


Įsivaizduoju, kad man pasakoma, kad sutiksiu jį
ant vienišos viršukalnės,
ir iš karto išsiruošiu į tą vietą.
Kokie jausmai kyla manyje, kai galvoju,
kad greitai susitiksiu su Jėzumi Kristumi?

Savo kalno vienumoje žvelgiu į lygumas apačioje.
Tada suvokiu, kad jis yra čia.
Kaip jis man pasirodo?
Ir kokia yra mano reakcija į jo buvimą?


Kalbuosi su juo apie mūsų draugystę.

Geriausia pradėti nuo to, kas blogai.
blogi jausmai, kuriuos paprastai jaučiame
savo draugams paprastai yra du:
pasipiktinimas ir baimė.

Aš piktinuosi savo draugais, kai man jie tampa našta,
kai jie iš manęs reikalauja to,
ko nenoriu jiems duoti,
kai jie tampa savininkiški,
suvaržo mano laisvę,
nesuteikia to, ko noriu ar reikia.


Jei pasipiktinimai tūno many,
mano santykiui išeis į naudą,
jei juos įsisąmoninsiu.
Tad klausiu savęs, ar Jėzus yra našta,
ar jis yra toks draugas, kurio nusiskundimai
kelia kaltės jausmą,
kuris mane spaudžia,
kelia reikalavimus, kuriuos įvykdyti nesu pasiruošusi,
riboja mano laisvę savininkiškumu?
Jei taip, pasakau jam tai visai atvirai,
ir girdžiu, kaip jis atsako,
tada suprantu, kad tai ne jis,
o iškreiptas jo įvaizdis
buvo tai, kas piktina.

Baimė yra kitas neigiamas jausmas:
leidžiu Jėzui išaiškinti, kad jei jo bijausi,
man vis dar reikia suprasti meilės besąlygiškumą,
kad jaustis besąlygiškai mylima reiškia žinoti,
kad tobula meilė padaro galą baimei.


Išsiaiškinę, kas mus skiria,
toliau peržvelgiame patį santykį.

Kokie būdvardžiai geriausiai apibūdintų mūsų draugystę?
jie gali būti neigiami, nevienareikšmiški, net prieštaringi,
bet jei yra tinkami,
padės pagilinti santykį
tomis įžvalgomis, kurias atskleis.


O kokios analogijos?
Jis ir aš nusprendžiame,
kokie įvaizdžiai būtų geriausi
simbolizuoti mūsų draugystę.



Nuo dabarties mes pereiname prie praeities.
Galvoju, koks Jėzus Kristus buvo man vaikystėje
ir skirtingais augimo tarpsniais.
Galvoju apie pakilimus ir nuosmukius,
kurie ištiko mūsų santykius.



Mūsų santykiui reikia dar vieno dalyko:
aš išdėstau savo lūkesčius jam –
ko tikiuosi, kad jis dėl manęs padarys
ir kuo man bus
ir ko iš jo noriu.
Ir aš klausiu, ko jis tikisi iš manęs.
Ir aš klausiu, ko tikisi iš manęs jis.




Atėjo laikas jam eiti,
tad jis ir aš, žvelgiame į ateitį.
Kokios ateities mes norime
savo santykiui?
Ar yra kažkas konkretaus, ką aš dėl to galiu padaryti?

Jo buvimas blėsta,
o aš stoviniuoju ant kalno,
kad dar kiek pasimėgaučiau ta nuotaika,
kurią sukūrė manyje susitikimas su Jėzumi.

de Mello. Karalius. 79 - 82

Karalius

Kelios minutės po to, kai Jėzus mirė, stoviu ant Kalvarijos kalvos, nesusivokdama, kad esu minioje. Lyg būčiau viena, mano akys įbestos į tą negyvą kūną ant kryžiaus.

Stebiu mintis ir jausmus,
bundančius manyje
bežiūrint.


Regiu nukryžiuotąjį, kuriam viskas nuplėšta.

Nuplėštas orumas,
jis nuogas draugų ir priešų akivaizdoje.

Nuplėštas geras vardas.
Mintimis grįžtu į įvykius ir laiką,
kai apie jį buvo kalbama gerai.

Nuplėšta sėkmė.
Prisimenu svaigulio metus,
kai jo stabuklai buvo audringai sutinkami
ir atrodė, lyg Karalystė
bus tuoj įkurta.

Nuplėštas pasitikėjimas.
Tai jis negalėjo nužengti nuo kryžiaus.
Tai jis negalėjo išsigelbėti
- jis tikriausiai buvo apgavikas.

Nuplėšta parama.
Net draugai, kurie neišsibėgiojo,
yra bejėgiai jam padėti.

Nuplėštas jo Dievas
- tas Dievas, kurį jis laikė savo tėvu,
kuris, kaip jis tikėjosi, turėjo išgelbėti jį sunkią valandą.

Galiausiai matau, kad jam nuplėšta gyvybė,
buvimas šioje žemėje,
kurio jis, kaip ir mes, tvirtai laikėsi
ir nenorėjo paleisti.


Bežvelgdama į tą negyvą kūną pamažu imu suprasti,
kad žvelgiu į
galutinio ir visiško išsilaisvinimo ženklą.
Būdamas prikaltas prie kryžiaus
Jėzus tampa gyvas ir laisvas.
Tai pergalės alegorija, ne pralaimėjimo.
Ji kelia pavydą, ne užuojautą.

Tad dabar aš kontempliuoju didybę žmogaus,
kuris išsilaisvino
iš viso, kas kas mus daro vergais,
griauna mūsų laimę.

Žvelgdama į tą laisvę,
su liūdesiu galvoju apie savo vergystę.

de Mello. Aiškumas. 77 - 78

Aiškumas

Esu labai tamsiame kambaryje
ir Jėzus Kristus pasirodo man.
Apsireiškimas pamažu darosi vis ryškesnis,
jo švytėjimas užlieja visa aplink,
paversdamas visus daiktus
grožybėmis.

Atsiveriu šiam perkeičiančiam regėjimui,
ir pamatau, kaip esu visiškai kitokia.
Kurį laiką kontempliuoju tai,
kas manyje buvo nuskaistinta.


Apsireiškęs atkreipia mano dėmesį į sieną -
ant jos matau reginį:
man parodoma, ką gero esu padariusi
ir kas buvo padaryta per mane
kiekvienu mano gyvenimo laikotarpiu.

Reginys pasikeičia,
ir man atskleidžiama
tai, kame aš išgyvenau augimą:
išsklaidytos baimės,
nugalėti blogi jausmai,
„neįmanomybės“, kurios tapo įmanomomis.

Tame apšviestame ekrane
matau kiekvieno savo gyvenimo etapo žavesį:
kūdikystės... vaikystės... paauglystės.

Ir per simbolius man padedama suprasti,
kokia yra mano buvimo prasmė.
Vaizdiniai mainosi tame ekrane,
o aš toliau juos stebiu su džiaugsmu ir nuostaba.
Suskaičiuoju jų bent tuziną.

Ir paskiausiai
man parodomas grožis ir prasmė
tos dienos, kuri dar bus.


Dabar ekranas išnyksta
ir aš jaučiu Viešpaties buvimą,
kol ir šis išblėsta,
o aš lieku vienui viena tamsoje
su širdimi, atgaivinta to, kas
man buvo apreikšta.

de Mello. Rizika. 74 - 76

Rizika
Prisimenu Pauliaus žodžius:
- Būkite tokio nusistatymo
kaip Kristus Jėzus.

Prašau Viešpatį, kad jis pasiūlytų man savo širdį.
Matau, kaip jis išima mano akmeninę širdį,
jos vieton įdeda gyvą širdį.


Mane apima keistas jausmas,
grįžtant į savo pasaulį
su kažkieno kito širdimi.

Jaučiu poreikį melstis.
Skubu įprastinėn savo maldos vieton
ir jaučiu savo naująją širdį darant neįprastus dalykus.

Žingsniuoju judria gatve.
Kaip įprasta, visur daugybė žmonių,
o aš šiandien žiūriu į juos, savo nuostabai,
neįprastai, kitaip.
Juos stebint prabunda mintys ir jausmai
visai kitokie, nei tie, prie kurių esu pratusi.

Susiruošiu namo
ir eidamas žiūriu į medžius ir paukščius,
debesis ir gyvūnus, ir visą gamtą
kitokiu žvilgsniu.

Namie,
darbe,
žiūriu į žmones, kurių nemėgstu
ir matau, kad reaguoju į juos kitaip.
Tas pat atsitinka
su žmonėmis, kuriems anksčiau nieko nejaučiau.
Ir aš suvokiu, savo nuostabai, kad esu kitokia
net su tais, kuriuos myliu.

Pastebiu, kad su naująja savo širdimi
esu stipri tose situacijose,
kurių anksčiau vengiau.

Kartais
mano širdis tirpsta iš švelnumo,
o kartais dega pasipiktinimu.

Mano naujoji širdis padaro mane laisvą:
nenustoju branginti daugelio dalykų,
bet prisirišimas pradingsta
- jaučiuosi laisva juos paleisti.
Su malonumu tai išbandau,
pereidama nuo vieno prisirišimo prie kito.

Tuomet, mano siaubui, ji stumia mane į tokias situacijas,
kuriose aš turiu nemalonumų.
Įsiveliu į dalykus,
kurie padaro galą mano patogumo troškimui.
Sakau dalykus, kurie kelia prieštaravimus.


Galiausiai grįžtu Viešpaties akivaizdon
grąžinti jam širdį.
Buvo nuostabu turėti įdėtą
paties Kristaus širdį.
Bet aš žinau, kad tam dar nesu pasiruošusi.
Man vis dar reikia truputį apsisaugoti.


Tačiau net atsiėmusi savo skurdžią širdį,
žinau, būsiu kitoks žmogus,
nes jaučiau, kad ir akimirką,
ką reiškia būti tokios širdies, tokio nusistatymo,
kaip Jėzus Kristus, mūsų Viešpats.

de Mello. Paskyrimas. 71 - 73

Paskyrimas

Prisimenu sceną, kaip Jėzus išsiunčia savo mokinius
skelbti Karalystės,
gydyti,
ir išvarinėti demonus (Luko 10, 1-12)

Esu ten, kai jis paskelbia
vardus tų, kurie bus išsiųsti.
Ką jaučiu, kai girdžiu jį šaukiant mano vardą?
ir kai galvoju apie iškeliavimą į nepažįstamas vietoves?

Kaip ruošiuosi
išvykti į savo misiją?


Prieš iškeliaujant
kiekvienam skiriamas asmeninis susitikimas
su Viešpačiu.
Kai matau jo mylintį žvilgsnį, savo nusivylimui, jaučiu,
kad iškeliauju keisti pasaulio
su širdimi, kuriai, deja, pačiai reikia keistis!

Kaip aš nešiu ramybę kitiems,
kai mano širdyje vyksta konfliktas?
Konfliktas tarp to, kas aš esu iš tiesų,
ir to, kas atrodo, kad esu,
tarp to, ką darau ir ką kalbu,
ir visų aštriausias konfliktas
tarp to, ką aš noriu daryti ir būti,
ir kad įvyktų mano gyvenime,
ir ko Dievas nori.

Kaip išlaisvinsiu kalinius,
kai mano širdis yra
nesaikingų prisirišimų,
ateities baimių
ir kaltės dėl praeities
gniaužtuose?

Ruošiuosi mokyti atleidimo,
pati būdama įsižeidusi ir pilna apmaudo.

Suteikti kitiems tiesos troškimą,
kai tuo tarpu pati esu atšiauri
ir užsispyrusiai laikausi savo pažiūrų,
atsisakydama būti atvira.

Kokią drąsą galiu pasiūlyti kitiems,
kai esu tokia bailė net mažmožiuose,
nes taip bijau sužeisti,
atsisakyti, kai manęs prašo,
nesutikti...
ir siaubingai bijau nemalonumų ir prieštaravimo.

Ruošiuosi mokyti paguodos,
o naudojuos kiekviena proga smerkti.
Man trūksta paties Viešpaties širdies švelnumo,
nes matau sąmoningai piktą valią,
kur jis mato neišmanymą ir silpnumą.


Su užsidegimu atėjau
gauti Viešpaties palaiminimo prieš pradėdama savo misiją.
Dabar nebesu tokia drąsi:
kaip aš atliksiu revoliuciją,
jei pati jos niekad neišgyvenau?

Tariu jam: „Nesiųsk manęs.
Aš neverta“.

Ką jis į tai atsako?

de Mello. Sutikimas. 69 - 70

Sutikimas

Prisimenu Jėzaus žodžius jam išeinant iš vakarienės kambario:
- Kad pasaulis žinotų, kad aš myliu Tėvą, eime.
Mylėti Tėvą – Jėzui tai reiškė
pasiduoti jo valiai kiekvieną akimirką.

Žiūriu į šį pasidavimą jo kančioje.
Atrodo, kad jis turėjo nuojautą,
kokia bus jo mirtis.
Matau jį sėdintį vienui vieną
kelias dienas prieš mirtį,
peržvelgiantį kiekvieną momentą, kurį turės iškentėti,
ir kiekvienam jų, numatytam,
girdžiu jį tariant:
- Tebūnie.


Kontempliuoju žmonijos kančią:
nesuskaičiuojamus veidus, iškankintus depresijos,
vienišumo
ir baimės.

Ir kūnus, iškankintus skausmo:
nelaimingų atsitikimų,
ir ligoninių,
ir koncentracijos stovylų,
ir kankinimo kambarių.
Ir keikvienoje vietoje
girdžiu Kristų skant savo Tėvui:
-Tebūnie.

Kaskart, kai pagaunu save maištaujančią
stebint šį kančių vaizdą,
prisimenu Jėzaus maištą agonijoje
ir, net darydama visa, ką pajėgiu,
kad kančios neliktų,
mokausi, kaip jis, sakyti:
-Tebūnie.


Galiausiai pažvelgiu į savo gyvenimą:
į visa, kas jame beprasmiška
ir sekina
ir gniuždo.

Į visas kančias, kurias patyriau,
sukeltas mano pačios
ar kitų
ar paties gyvenimo.

Ir keikvienam vaizdui iškylant mano atmintyje, aš tariu:
- Tebūnie.

Žvelgiu į neaprėpiamą, nenuspėjamą ateitį:
į mano kančią
ir mano mirtį.
Ir viskam, kas manęs laukia ateityje, tariu:
- Tebūnie.