Šventovė
Ateinu į savo širdies šventyklą
ir atrandu garbinimo būdą,
kuris atrodo tinkams dienos metui
ar atitinka mano dabatinę nuotaiką.
Šioje šentykloje kaip relikvijos saugomi
tie žmonės, kurie keitė mane
savo meile...
Ir tie, kuriuos aš keičiau savąja.
Baigusi melstis,
uždedu savo rankas ant kiekvieno jų
malone, maldoje duota man Dievo.
Kiek tarp jų yra žmonių, kuriems galiu pasakyti:
"Esu tikra, kad tavo meilė man
truks amžinai"?
Kiek yra tokių, kuriems galiu pasakyti:
"Gali būti užtikrintas, mano meilė tau
niekad nemirs"?
Išsirenku žmogų,
kuro meile esu visiškai tikras.
Sugrįžtu į tuos laikus,
kai jaučiau šio žmogaus meilę,
vaizduotėje išgyvenu tuos kartus,
leidžiu sau jausti džiaugsmą, kurį jie teikia,
ir pasilieku jame kiek įmanoma ilgiau,
nes taip atsigeriu meilės,
ir gyvenimo,
ir Dievo.
Dabar sugrįžtu į dabartį
ir matau tą žmogų,
nesvarbu, gyvas jis, ar miręs,
sėdintį čia, prieš save.
Laikomės už rankų.
Leidžiu jo ar jos meilei tekėti į mane
ir įsivaizduoju, kaip ji suteikia man energijos.
Leidžiu savo meilei tekėti į tą žmogų.
Dvi meilės srovės teka viena į kitą
Ir sukuria meilės atmosferą aplink mus.
Taip ir baigiu šį pratimą
kaip pradėjusi,
šventykloje,
nes mylėti yra dieviška, ir Dievas yra meilė.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą