Paskyrimas
Prisimenu sceną, kaip Jėzus išsiunčia savo mokinius
skelbti Karalystės,
gydyti,
ir išvarinėti demonus (Luko 10, 1-12)
Esu ten, kai jis paskelbia
vardus tų, kurie bus išsiųsti.
Ką jaučiu, kai girdžiu jį šaukiant mano vardą?
ir kai galvoju apie iškeliavimą į nepažįstamas vietoves?
Kaip ruošiuosi
išvykti į savo misiją?
Prieš iškeliaujant
kiekvienam skiriamas asmeninis susitikimas
su Viešpačiu.
Kai matau jo mylintį žvilgsnį, savo nusivylimui, jaučiu,
kad iškeliauju keisti pasaulio
su širdimi, kuriai, deja, pačiai reikia keistis!
Kaip aš nešiu ramybę kitiems,
kai mano širdyje vyksta konfliktas?
Konfliktas tarp to, kas aš esu iš tiesų,
ir to, kas atrodo, kad esu,
tarp to, ką darau ir ką kalbu,
ir visų aštriausias konfliktas
tarp to, ką aš noriu daryti ir būti,
ir kad įvyktų mano gyvenime,
ir ko Dievas nori.
Kaip išlaisvinsiu kalinius,
kai mano širdis yra
nesaikingų prisirišimų,
ateities baimių
ir kaltės dėl praeities
gniaužtuose?
Ruošiuosi mokyti atleidimo,
pati būdama įsižeidusi ir pilna apmaudo.
Suteikti kitiems tiesos troškimą,
kai tuo tarpu pati esu atšiauri
ir užsispyrusiai laikausi savo pažiūrų,
atsisakydama būti atvira.
Kokią drąsą galiu pasiūlyti kitiems,
kai esu tokia bailė net mažmožiuose,
nes taip bijau sužeisti,
atsisakyti, kai manęs prašo,
nesutikti...
ir siaubingai bijau nemalonumų ir prieštaravimo.
Ruošiuosi mokyti paguodos,
o naudojuos kiekviena proga smerkti.
Man trūksta paties Viešpaties širdies švelnumo,
nes matau sąmoningai piktą valią,
kur jis mato neišmanymą ir silpnumą.
Su užsidegimu atėjau
gauti Viešpaties palaiminimo prieš pradėdama savo misiją.
Dabar nebesu tokia drąsi:
kaip aš atliksiu revoliuciją,
jei pati jos niekad neišgyvenau?
Tariu jam: „Nesiųsk manęs.
Aš neverta“.
Ką jis į tai atsako?
2007 m. spalio 3 d.
de Mello. Sutikimas. 69 - 70
Sutikimas
Prisimenu Jėzaus žodžius jam išeinant iš vakarienės kambario:
- Kad pasaulis žinotų, kad aš myliu Tėvą, eime.
Mylėti Tėvą – Jėzui tai reiškė
pasiduoti jo valiai kiekvieną akimirką.
Žiūriu į šį pasidavimą jo kančioje.
Atrodo, kad jis turėjo nuojautą,
kokia bus jo mirtis.
Matau jį sėdintį vienui vieną
kelias dienas prieš mirtį,
peržvelgiantį kiekvieną momentą, kurį turės iškentėti,
ir kiekvienam jų, numatytam,
girdžiu jį tariant:
- Tebūnie.
Kontempliuoju žmonijos kančią:
nesuskaičiuojamus veidus, iškankintus depresijos,
vienišumo
ir baimės.
Ir kūnus, iškankintus skausmo:
nelaimingų atsitikimų,
ir ligoninių,
ir koncentracijos stovylų,
ir kankinimo kambarių.
Ir keikvienoje vietoje
girdžiu Kristų skant savo Tėvui:
-Tebūnie.
Kaskart, kai pagaunu save maištaujančią
stebint šį kančių vaizdą,
prisimenu Jėzaus maištą agonijoje
ir, net darydama visa, ką pajėgiu,
kad kančios neliktų,
mokausi, kaip jis, sakyti:
-Tebūnie.
Galiausiai pažvelgiu į savo gyvenimą:
į visa, kas jame beprasmiška
ir sekina
ir gniuždo.
Į visas kančias, kurias patyriau,
sukeltas mano pačios
ar kitų
ar paties gyvenimo.
Ir keikvienam vaizdui iškylant mano atmintyje, aš tariu:
- Tebūnie.
Žvelgiu į neaprėpiamą, nenuspėjamą ateitį:
į mano kančią
ir mano mirtį.
Ir viskam, kas manęs laukia ateityje, tariu:
- Tebūnie.
Prisimenu Jėzaus žodžius jam išeinant iš vakarienės kambario:
- Kad pasaulis žinotų, kad aš myliu Tėvą, eime.
Mylėti Tėvą – Jėzui tai reiškė
pasiduoti jo valiai kiekvieną akimirką.
Žiūriu į šį pasidavimą jo kančioje.
Atrodo, kad jis turėjo nuojautą,
kokia bus jo mirtis.
Matau jį sėdintį vienui vieną
kelias dienas prieš mirtį,
peržvelgiantį kiekvieną momentą, kurį turės iškentėti,
ir kiekvienam jų, numatytam,
girdžiu jį tariant:
- Tebūnie.
Kontempliuoju žmonijos kančią:
nesuskaičiuojamus veidus, iškankintus depresijos,
vienišumo
ir baimės.
Ir kūnus, iškankintus skausmo:
nelaimingų atsitikimų,
ir ligoninių,
ir koncentracijos stovylų,
ir kankinimo kambarių.
Ir keikvienoje vietoje
girdžiu Kristų skant savo Tėvui:
-Tebūnie.
Kaskart, kai pagaunu save maištaujančią
stebint šį kančių vaizdą,
prisimenu Jėzaus maištą agonijoje
ir, net darydama visa, ką pajėgiu,
kad kančios neliktų,
mokausi, kaip jis, sakyti:
-Tebūnie.
Galiausiai pažvelgiu į savo gyvenimą:
į visa, kas jame beprasmiška
ir sekina
ir gniuždo.
Į visas kančias, kurias patyriau,
sukeltas mano pačios
ar kitų
ar paties gyvenimo.
Ir keikvienam vaizdui iškylant mano atmintyje, aš tariu:
- Tebūnie.
Žvelgiu į neaprėpiamą, nenuspėjamą ateitį:
į mano kančią
ir mano mirtį.
Ir viskam, kas manęs laukia ateityje, tariu:
- Tebūnie.
de Mello. Dykuma. 64 - 65
Dykuma
Žiūriu į baisiai kenčiantį Jėzų
naktį prieš tai, kai jis mirė.
Stoviu gan arti jo
ir stebiu, kaip jis ieško žmonių pagalbos,
bet niekas dabar negali jam ištiesti rankos –
prieš mirtį jis yra vienui vienas.
Kaip tai skiriasi
nuo šilumos ir artumo
vakarienės kambaryje,
kur jis dar neseniai buvo.
Stebėdama aš suvokiu,
kad žmonės galiausiai susitaikys
su Dievu, su likimu, ir su savimi pačiais
tik kai išdrįs ieškoti vienumos.
Bandau įsisąmoninti,
ką tai reiškia būti viena.
Gyvenu dykumoje, -
jokių knygų... jokios veiklos...
jokio žmogaus balso
visą dieną... savaitę... mėnesius.
Žiūriu, kaip aš reaguoju,
kai galiu pasikliauti tik savo pačios sumanumu,
kai nebeturiu to, ką dažniausiai naudoju,
kad pabėgčiau nuo žvelgimo į save, -
darbą ir žmonių kompaniją.
Tuomet matau save kalėjimo vienutėje:
garsui nepralaidžios sienos, ankštas kambarys,
blausi lemputės šviesa ištisą dieną...
jokio žmogaus veido
ar kitos gyvos būtybės
ar saulės ar dangaus šmėstelėjimo...
jokio žmogaus balso ar gamtos garso
savaites... nesibaigiančius mėnesius...
nežinant, kada tai baigsis.
Galų gale mane ištinka koma:
galiu girdėti žmonių tariamus žodžius
ir juntu jų prisilietimą,
bet negaliu ištiesti jiems rankos.
Dabar grįžtu į gyvenimą, -
į savo rūpesčius ir darbus,
patogumus ir prisirišimus,
žmonių pasaulį,
bet suvokiu, kad nebesu ta pati,
nes buvau paveikta
vienumos negandų.
Retkarčiais mano širdis grįžta
pas Jėzų jo kančioje.
Stebiu jį besigrumiantį su savo Dievu
ir savo likimu,
ir šis vaizdas suteikia man išminties,
kurios mąstymas niekad negalėjo suteikti.
Tad pasilieku čia ir žiūriu.
Žiūriu į baisiai kenčiantį Jėzų
naktį prieš tai, kai jis mirė.
Stoviu gan arti jo
ir stebiu, kaip jis ieško žmonių pagalbos,
bet niekas dabar negali jam ištiesti rankos –
prieš mirtį jis yra vienui vienas.
Kaip tai skiriasi
nuo šilumos ir artumo
vakarienės kambaryje,
kur jis dar neseniai buvo.
Stebėdama aš suvokiu,
kad žmonės galiausiai susitaikys
su Dievu, su likimu, ir su savimi pačiais
tik kai išdrįs ieškoti vienumos.
Bandau įsisąmoninti,
ką tai reiškia būti viena.
Gyvenu dykumoje, -
jokių knygų... jokios veiklos...
jokio žmogaus balso
visą dieną... savaitę... mėnesius.
Žiūriu, kaip aš reaguoju,
kai galiu pasikliauti tik savo pačios sumanumu,
kai nebeturiu to, ką dažniausiai naudoju,
kad pabėgčiau nuo žvelgimo į save, -
darbą ir žmonių kompaniją.
Tuomet matau save kalėjimo vienutėje:
garsui nepralaidžios sienos, ankštas kambarys,
blausi lemputės šviesa ištisą dieną...
jokio žmogaus veido
ar kitos gyvos būtybės
ar saulės ar dangaus šmėstelėjimo...
jokio žmogaus balso ar gamtos garso
savaites... nesibaigiančius mėnesius...
nežinant, kada tai baigsis.
Galų gale mane ištinka koma:
galiu girdėti žmonių tariamus žodžius
ir juntu jų prisilietimą,
bet negaliu ištiesti jiems rankos.
Dabar grįžtu į gyvenimą, -
į savo rūpesčius ir darbus,
patogumus ir prisirišimus,
žmonių pasaulį,
bet suvokiu, kad nebesu ta pati,
nes buvau paveikta
vienumos negandų.
Retkarčiais mano širdis grįžta
pas Jėzų jo kančioje.
Stebiu jį besigrumiantį su savo Dievu
ir savo likimu,
ir šis vaizdas suteikia man išminties,
kurios mąstymas niekad negalėjo suteikti.
Tad pasilieku čia ir žiūriu.
de Mello. Ugnikalnis. 66 - 68
Ugnikalnis
Tikiuosi, kad guru, rašytojai, draugai, aplinka
suteiks man ramybės ar tvirtumo, ar prasmės mano gyvenimui.
Bet šie išoriniai veiksniai niekad negali būti
vidinių, gilesnių šaltinių pakaitalas.
Ieškau šių vidinių šaltinių.
Įsivaizduoju, kad keliauju
į giliausias savo esybės gelmes.
Visa manyje tamsu.
Jokio pėdsako tos vidinės šviesos,
apie kurią kalba mistikai!
Kai pasiekiu patį centrą,
matau aukštyn besiveržiančią liepsną,
ženklą šventosios ugnies,
apie kurią aš nieko nežinau.
Liepsnos plevenimas
turi ritmą,
ir aš girdžiu žodį ar mantrą,
giedamą šiuo ritmu, -
žodį, kaip Jėzaus vardas,
ar mantrą, kaip ‚Mano Dievas ir mano viskas‘,
ar ‚Abba, Tėve‘,
ar ‚Ateik, Šventoji Dvasia‘,
ar kokią kitą.
Klausausi tol, kol atrodo, kad girdžiu šią giesmę.
Jei esu girdėjusi šią mantrą
kurioje ankstesnių vidinių kelionių,
galiu įsivaizduoti,
kad vėl ją girdžiu,
arba šįkart
galiu girdėti
kažkokį kitą žodį ar sakinį.
Išgirdusi mantrą,
giedu ją savo širdyje.
Kaskart ją kartojant,
gili slaptinga ramybė
ateina iš mano esybės centro
ir sklinda, kol apima mane visą.
Ramybė plinta mano pilvu
ir galva ir kaklu,
ir rankomis, ir kojomis,
ir visomis mano kūno dalimis.
Dabar, man kaskart tariant šventą žodį,
ramybė manyje gilėja.
Lyg su kiekviena eilute išsilaisvinčiau,
atsiduočiau į Dievo rankas.
Dabar mane apima tyli tvirtybė,
kaskart man tariant mantrą
manyje sklinda energija
bei pasitikėjimo jausmas,
kad aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.
O visos baimės ima nykti.
matau save situacijose,
kurių anksčiau vengiau
dėl drovumo ir baimės;
mantra mane daro pasitikinčią savimi ir stiprią.
Baigdama pratimą aš vėl keliauju gilyn
į savo esybės centrą
ieškoti šilumos, kuri kyla
iš vidinės ugnies
ir ilsėtis šventoje stiprybėje, kurią teikia mano mantra.
Tikiuosi, kad guru, rašytojai, draugai, aplinka
suteiks man ramybės ar tvirtumo, ar prasmės mano gyvenimui.
Bet šie išoriniai veiksniai niekad negali būti
vidinių, gilesnių šaltinių pakaitalas.
Ieškau šių vidinių šaltinių.
Įsivaizduoju, kad keliauju
į giliausias savo esybės gelmes.
Visa manyje tamsu.
Jokio pėdsako tos vidinės šviesos,
apie kurią kalba mistikai!
Kai pasiekiu patį centrą,
matau aukštyn besiveržiančią liepsną,
ženklą šventosios ugnies,
apie kurią aš nieko nežinau.
Liepsnos plevenimas
turi ritmą,
ir aš girdžiu žodį ar mantrą,
giedamą šiuo ritmu, -
žodį, kaip Jėzaus vardas,
ar mantrą, kaip ‚Mano Dievas ir mano viskas‘,
ar ‚Abba, Tėve‘,
ar ‚Ateik, Šventoji Dvasia‘,
ar kokią kitą.
Klausausi tol, kol atrodo, kad girdžiu šią giesmę.
Jei esu girdėjusi šią mantrą
kurioje ankstesnių vidinių kelionių,
galiu įsivaizduoti,
kad vėl ją girdžiu,
arba šįkart
galiu girdėti
kažkokį kitą žodį ar sakinį.
Išgirdusi mantrą,
giedu ją savo širdyje.
Kaskart ją kartojant,
gili slaptinga ramybė
ateina iš mano esybės centro
ir sklinda, kol apima mane visą.
Ramybė plinta mano pilvu
ir galva ir kaklu,
ir rankomis, ir kojomis,
ir visomis mano kūno dalimis.
Dabar, man kaskart tariant šventą žodį,
ramybė manyje gilėja.
Lyg su kiekviena eilute išsilaisvinčiau,
atsiduočiau į Dievo rankas.
Dabar mane apima tyli tvirtybė,
kaskart man tariant mantrą
manyje sklinda energija
bei pasitikėjimo jausmas,
kad aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.
O visos baimės ima nykti.
matau save situacijose,
kurių anksčiau vengiau
dėl drovumo ir baimės;
mantra mane daro pasitikinčią savimi ir stiprią.
Baigdama pratimą aš vėl keliauju gilyn
į savo esybės centrą
ieškoti šilumos, kuri kyla
iš vidinės ugnies
ir ilsėtis šventoje stiprybėje, kurią teikia mano mantra.
Mello. Širdis. 62 - 63
Širdis
Įsivaizduoju, kad naktį einu į bažnyčią
garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą.
Žvakės ant altoriaus
yra vienintelis šviesos šaltinis.
Žvelgiu į ostiją,
ryškią ir baltą
išsiskiriančią tamsoje.
Ostija – lyg magnetas,
ji traukia mano akis ir esybę
į save lyg į centrą.
Dažniausiai savo gyvenimo kreipiu dėmesį į tai, kas paviršiuje,
bet čia aš žvelgiu į pačią dalykų širdį,
mano esybės ir pasaulio centrą.
Toliau žvelgiu į ostiją
ir mane užlieja tyla.
Bet koks mąstymas nurimsta ir išnyksta.
Šios ostijos tyla, regis, smelkiasi į mano kūną,
ir iš čia sklinda po bažnyčią,
tad viskas manyje
ir aplinkui
yra nutildyta.
Tuomet, man bežiūrint,
ostija ima skleisti šviesos spindulius,
kurie skverbiasi į mane,
ir aš esu dėkinga, nes žinau,
kad jie užtvindys mano protą
ir mano pasąmonę,
apvalydami mane nuo visko, kas yra egocentriška
ir ydinga, ir godu, ir baugštu.
Ir, nors bažnyčios tamsa nesisklaido,
tamsa mano širdyje traukiasi,
ir visa manyje darosi skaidru.
Spinduliai dabar su savimi neša šventos energijos,
kuri persunkia mano kūną
ir sutvirtina mano dvasią
sutikti gyvenimo uždavinius.
Ir su šia energija manyje sklinda ugnis,
apvalanti mano širdį
nuo neapykantos, kartėlio, apmaudo,
ir duodanti man jėgų mylėti.
Tad aš noriai atsiveriu
šiai gyvybę teikiančiai saulei,
kuri švyti
tamsios ir tylios bažnyčios
centre.
Įsivaizduoju, kad naktį einu į bažnyčią
garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą.
Žvakės ant altoriaus
yra vienintelis šviesos šaltinis.
Žvelgiu į ostiją,
ryškią ir baltą
išsiskiriančią tamsoje.
Ostija – lyg magnetas,
ji traukia mano akis ir esybę
į save lyg į centrą.
Dažniausiai savo gyvenimo kreipiu dėmesį į tai, kas paviršiuje,
bet čia aš žvelgiu į pačią dalykų širdį,
mano esybės ir pasaulio centrą.
Toliau žvelgiu į ostiją
ir mane užlieja tyla.
Bet koks mąstymas nurimsta ir išnyksta.
Šios ostijos tyla, regis, smelkiasi į mano kūną,
ir iš čia sklinda po bažnyčią,
tad viskas manyje
ir aplinkui
yra nutildyta.
Tuomet, man bežiūrint,
ostija ima skleisti šviesos spindulius,
kurie skverbiasi į mane,
ir aš esu dėkinga, nes žinau,
kad jie užtvindys mano protą
ir mano pasąmonę,
apvalydami mane nuo visko, kas yra egocentriška
ir ydinga, ir godu, ir baugštu.
Ir, nors bažnyčios tamsa nesisklaido,
tamsa mano širdyje traukiasi,
ir visa manyje darosi skaidru.
Spinduliai dabar su savimi neša šventos energijos,
kuri persunkia mano kūną
ir sutvirtina mano dvasią
sutikti gyvenimo uždavinius.
Ir su šia energija manyje sklinda ugnis,
apvalanti mano širdį
nuo neapykantos, kartėlio, apmaudo,
ir duodanti man jėgų mylėti.
Tad aš noriai atsiveriu
šiai gyvybę teikiančiai saulei,
kuri švyti
tamsios ir tylios bažnyčios
centre.
Mello. Radinys. 60 - 61
Radinys
Jėzus sako:
- Štai Karalystės paveikslas. Ji lyg lauke užkastas lobis. Jį radęs žmogus nuėjo ir, nesitverdamas džiaugsmu, pardavė visa, ką turėjo, ir nusipirko tą lauką.
Turiu lobį:
dalyką, kurį savo gyvenime labiausiai vertinu.
Prisimenu įvykius,
kurie vedė mane į šio lobio atradimą.
Apsvarstau savo gyvenimą
nuo to momento, kai šį lobį radau...
kaip jis mane įtakoja,
ką jis man reiškia.
Stoviu prieš šį lobį
(Dievą ar Jėzų Kristų,
ar įsitikinimą, vertybę ar idealą,
ar asmenį, užduotį, ar misiją)
ir tariu: „Iš viso, ką aš turiu,
tu esi brangiausias.“
Ir stebiu kas vyksta many,
kai šį sakinį ištariu.
Apsvarstau ką mielai padaryčiau
ar atiduočiau (gal net savo gyvybę),
kad išlaikyčiau šį lobį.
Jei jis nėra toks svarbus, su liūdesiu pripažįstu ir viliuosi, kad ateis ta diena,
kai surasiu lobį, už kurį, iš didžio džiaugsmo, būsiu pasiruošęs atiduoti viską.
Aš esu lobis.
Kažkada, kažkur, kažkas mane atrado.
Nesuvokčiau savo vertumo, jei jo kažkas nebūtų atradęs.
Prisimenu ir iš naujo išgyvenu atradimo akimirkas.
Esu įvairiapusis lobis.
Daug dalykų buvo paslėpta manyje,
kuriuos įvairūs žmonės atpažino ir man apreiškė.
Džiugiai juos peržiūriu
ir su dėkingumu prisimenu asmenis, kurie juos surado.
Galiausiai stoviu prieš Viešpatį
ir sužinau, savo nuostabai,
kad jis mane laiko lobiu.
Jo akyse atsispindi daugybė nuostabių aspektų,
kuriuos tik jis gali manyje pastebėti
ir ilsiuosi meilėje, kurią jis man teikia.
Vertė Ramunė
Jėzus sako:
- Štai Karalystės paveikslas. Ji lyg lauke užkastas lobis. Jį radęs žmogus nuėjo ir, nesitverdamas džiaugsmu, pardavė visa, ką turėjo, ir nusipirko tą lauką.
Turiu lobį:
dalyką, kurį savo gyvenime labiausiai vertinu.
Prisimenu įvykius,
kurie vedė mane į šio lobio atradimą.
Apsvarstau savo gyvenimą
nuo to momento, kai šį lobį radau...
kaip jis mane įtakoja,
ką jis man reiškia.
Stoviu prieš šį lobį
(Dievą ar Jėzų Kristų,
ar įsitikinimą, vertybę ar idealą,
ar asmenį, užduotį, ar misiją)
ir tariu: „Iš viso, ką aš turiu,
tu esi brangiausias.“
Ir stebiu kas vyksta many,
kai šį sakinį ištariu.
Apsvarstau ką mielai padaryčiau
ar atiduočiau (gal net savo gyvybę),
kad išlaikyčiau šį lobį.
Jei jis nėra toks svarbus, su liūdesiu pripažįstu ir viliuosi, kad ateis ta diena,
kai surasiu lobį, už kurį, iš didžio džiaugsmo, būsiu pasiruošęs atiduoti viską.
Aš esu lobis.
Kažkada, kažkur, kažkas mane atrado.
Nesuvokčiau savo vertumo, jei jo kažkas nebūtų atradęs.
Prisimenu ir iš naujo išgyvenu atradimo akimirkas.
Esu įvairiapusis lobis.
Daug dalykų buvo paslėpta manyje,
kuriuos įvairūs žmonės atpažino ir man apreiškė.
Džiugiai juos peržiūriu
ir su dėkingumu prisimenu asmenis, kurie juos surado.
Galiausiai stoviu prieš Viešpatį
ir sužinau, savo nuostabai,
kad jis mane laiko lobiu.
Jo akyse atsispindi daugybė nuostabių aspektų,
kuriuos tik jis gali manyje pastebėti
ir ilsiuosi meilėje, kurią jis man teikia.
Vertė Ramunė
Mello. Palydovas 58 - 59
Palydovas
Aš žvelgiu į gamtą ir apmąstau joje egzistavimą jėgos, tokios tylios ir nematomos, kad žmonės dar neseniai visai nieko nežinojo, ir tokios galingos, kad ji judina pasaulį – traukos jėga.
Dėl jos danguje skrenda paukštis,
kalnai yra nepajudinami,
lapai plevena žemyn,
planetos laikosi orbitos.
Nėra geresnio Dievo jėgos
ir buvimo simbolio.
Kančios scenos mainosi mano galvoje:
kankinimų kambariai;
koncentracijos stovyklos;
bado siaubas;
karo,
ligoninių,
avarijų vaizdai.
Ir aš matau jį ten tokį pat tylų ir nematomą kaip trauka.
Atmintyje iškyla tūkstantis skaudžių
mano gyvenimo istorijos scenų:
nuobodulys ir nepasitenkinimas;
skausmas, baimė, atstūmimas;
beprasmybė ir neviltis;
ir kiekvienoje scenoje jaučiu jo tylų buvimą.
Aš matau jo galią lyg trauką
kiekviename pasaulio kampe ir užkampyje:
jokia vieta erdvėje,
joks momentas laike
jos neišvengia, nes ji yra visuotinė.
Tuomet matau jo meilę lyg trauką:
aš girdžiu Pauliaus šauksmą, kad niekas kūrinijoje
negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės (Rom 8, 31 – 39).
Emocingai prisimenu
laiką, kai kovojau su jo meile –
tuščiai, nes meilė nenugalima!
Matau, kad Dievas niekad nesiliovė traukti mano širdies.
Ši trauka kaip ir žemės trauka buvo nejuntama.
Bet kai kuriomis palaimingomis akimirkomis,
kurias dabar su džiaugsmu prisimenu,
trūktelėjimo buvo negalima nepastebėti.
Kada paskutinįkart jaučiau tą trauką?
Ar ne vakar? Kodėl gi ne?
Baigiu išsilaisvindama,
pasiduodama šiai dieviškumo jėgai taip,
kaip mano kūmas pasiduoda žemės traukai.
Aš žvelgiu į gamtą ir apmąstau joje egzistavimą jėgos, tokios tylios ir nematomos, kad žmonės dar neseniai visai nieko nežinojo, ir tokios galingos, kad ji judina pasaulį – traukos jėga.
Dėl jos danguje skrenda paukštis,
kalnai yra nepajudinami,
lapai plevena žemyn,
planetos laikosi orbitos.
Nėra geresnio Dievo jėgos
ir buvimo simbolio.
Kančios scenos mainosi mano galvoje:
kankinimų kambariai;
koncentracijos stovyklos;
bado siaubas;
karo,
ligoninių,
avarijų vaizdai.
Ir aš matau jį ten tokį pat tylų ir nematomą kaip trauka.
Atmintyje iškyla tūkstantis skaudžių
mano gyvenimo istorijos scenų:
nuobodulys ir nepasitenkinimas;
skausmas, baimė, atstūmimas;
beprasmybė ir neviltis;
ir kiekvienoje scenoje jaučiu jo tylų buvimą.
Aš matau jo galią lyg trauką
kiekviename pasaulio kampe ir užkampyje:
jokia vieta erdvėje,
joks momentas laike
jos neišvengia, nes ji yra visuotinė.
Tuomet matau jo meilę lyg trauką:
aš girdžiu Pauliaus šauksmą, kad niekas kūrinijoje
negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės (Rom 8, 31 – 39).
Emocingai prisimenu
laiką, kai kovojau su jo meile –
tuščiai, nes meilė nenugalima!
Matau, kad Dievas niekad nesiliovė traukti mano širdies.
Ši trauka kaip ir žemės trauka buvo nejuntama.
Bet kai kuriomis palaimingomis akimirkomis,
kurias dabar su džiaugsmu prisimenu,
trūktelėjimo buvo negalima nepastebėti.
Kada paskutinįkart jaučiau tą trauką?
Ar ne vakar? Kodėl gi ne?
Baigiu išsilaisvindama,
pasiduodama šiai dieviškumo jėgai taip,
kaip mano kūmas pasiduoda žemės traukai.
Užsisakykite:
Komentarai (Atom)
