Dykuma
Žiūriu į baisiai kenčiantį Jėzų
naktį prieš tai, kai jis mirė.
Stoviu gan arti jo
ir stebiu, kaip jis ieško žmonių pagalbos,
bet niekas dabar negali jam ištiesti rankos –
prieš mirtį jis yra vienui vienas.
Kaip tai skiriasi
nuo šilumos ir artumo
vakarienės kambaryje,
kur jis dar neseniai buvo.
Stebėdama aš suvokiu,
kad žmonės galiausiai susitaikys
su Dievu, su likimu, ir su savimi pačiais
tik kai išdrįs ieškoti vienumos.
Bandau įsisąmoninti,
ką tai reiškia būti viena.
Gyvenu dykumoje, -
jokių knygų... jokios veiklos...
jokio žmogaus balso
visą dieną... savaitę... mėnesius.
Žiūriu, kaip aš reaguoju,
kai galiu pasikliauti tik savo pačios sumanumu,
kai nebeturiu to, ką dažniausiai naudoju,
kad pabėgčiau nuo žvelgimo į save, -
darbą ir žmonių kompaniją.
Tuomet matau save kalėjimo vienutėje:
garsui nepralaidžios sienos, ankštas kambarys,
blausi lemputės šviesa ištisą dieną...
jokio žmogaus veido
ar kitos gyvos būtybės
ar saulės ar dangaus šmėstelėjimo...
jokio žmogaus balso ar gamtos garso
savaites... nesibaigiančius mėnesius...
nežinant, kada tai baigsis.
Galų gale mane ištinka koma:
galiu girdėti žmonių tariamus žodžius
ir juntu jų prisilietimą,
bet negaliu ištiesti jiems rankos.
Dabar grįžtu į gyvenimą, -
į savo rūpesčius ir darbus,
patogumus ir prisirišimus,
žmonių pasaulį,
bet suvokiu, kad nebesu ta pati,
nes buvau paveikta
vienumos negandų.
Retkarčiais mano širdis grįžta
pas Jėzų jo kančioje.
Stebiu jį besigrumiantį su savo Dievu
ir savo likimu,
ir šis vaizdas suteikia man išminties,
kurios mąstymas niekad negalėjo suteikti.
Tad pasilieku čia ir žiūriu.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą