Jūrų žvaigždė
Aš kontempliuoju Kanos vestuvių puotą
ir prisijungiu prie linksmybių.
Matau, kaip prisijungia ir Marija.
Matau jos džiaugsmą,
jos susimąstymą
ir įtaką, kurią, kaip regis, ji turi Jėzui.
(Jono 2, 1 – 11)
Dvasia nukeliauju į Lurdą
ir kvėpuoju jo maldinga atmosfera.
Įsilieju į minią prie stebuklingojo tvenkinio,
apsireiškimų grotos,
ligonių laiminimo,
žvakių procesijos.
Žvelgiu į širdis
tų žmonių, kuriuos čia randu:
jų nusiteikimą,
lūkesčius,
jų požiūrį į išganytojo motiną.
Tuomet nusprendžiu, ar aš kaip ir jie,
būsiu pasišventėlė ir piligrimė.
Ką aš darau toliau?
Vaizduotėje keliauju
į visas šventyklas ir piligrimystės vietas,
kur žmonės atvyksta prašyti Marijos užtarimo,
ir aš apgalvoju, ką ji atėjo reikšti,
simbolizuoti
Viešpaties mokiniui.
Tuomet aš keliauju gilyn į save
garbinti savo širdies šventovėje.
Stoviu basa ir pagarbi
šios šventos vietos centre
ir nusprendžiu, ar statysiu čia altorių Marijai.
Jei apsisprendžiu jį statyti,
paklausiu savęs, ką jai
leisiu veikti mano gyvenime,
kokias sritis pavesiu jos globai,
kokiu būdu ją garbinsiu.
Ieškau žodžio ar frazės,
kurią įrašyčiau virš altoriaus, kurį jai pastačiau.
Arba pasirenku šiuos žodžius,
kuriuos jau tarė nesuskaičiuojama daugybė lūpų:
„Gailestingumo motina,
mano gyvybe,
mano saldybe
ir mano viltie.“
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą