Paskyrimas
Prisimenu sceną, kaip Jėzus išsiunčia savo mokinius
skelbti Karalystės,
gydyti,
ir išvarinėti demonus (Luko 10, 1-12)
Esu ten, kai jis paskelbia
vardus tų, kurie bus išsiųsti.
Ką jaučiu, kai girdžiu jį šaukiant mano vardą?
ir kai galvoju apie iškeliavimą į nepažįstamas vietoves?
Kaip ruošiuosi
išvykti į savo misiją?
Prieš iškeliaujant
kiekvienam skiriamas asmeninis susitikimas
su Viešpačiu.
Kai matau jo mylintį žvilgsnį, savo nusivylimui, jaučiu,
kad iškeliauju keisti pasaulio
su širdimi, kuriai, deja, pačiai reikia keistis!
Kaip aš nešiu ramybę kitiems,
kai mano širdyje vyksta konfliktas?
Konfliktas tarp to, kas aš esu iš tiesų,
ir to, kas atrodo, kad esu,
tarp to, ką darau ir ką kalbu,
ir visų aštriausias konfliktas
tarp to, ką aš noriu daryti ir būti,
ir kad įvyktų mano gyvenime,
ir ko Dievas nori.
Kaip išlaisvinsiu kalinius,
kai mano širdis yra
nesaikingų prisirišimų,
ateities baimių
ir kaltės dėl praeities
gniaužtuose?
Ruošiuosi mokyti atleidimo,
pati būdama įsižeidusi ir pilna apmaudo.
Suteikti kitiems tiesos troškimą,
kai tuo tarpu pati esu atšiauri
ir užsispyrusiai laikausi savo pažiūrų,
atsisakydama būti atvira.
Kokią drąsą galiu pasiūlyti kitiems,
kai esu tokia bailė net mažmožiuose,
nes taip bijau sužeisti,
atsisakyti, kai manęs prašo,
nesutikti...
ir siaubingai bijau nemalonumų ir prieštaravimo.
Ruošiuosi mokyti paguodos,
o naudojuos kiekviena proga smerkti.
Man trūksta paties Viešpaties širdies švelnumo,
nes matau sąmoningai piktą valią,
kur jis mato neišmanymą ir silpnumą.
Su užsidegimu atėjau
gauti Viešpaties palaiminimo prieš pradėdama savo misiją.
Dabar nebesu tokia drąsi:
kaip aš atliksiu revoliuciją,
jei pati jos niekad neišgyvenau?
Tariu jam: „Nesiųsk manęs.
Aš neverta“.
Ką jis į tai atsako?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą