Mello. Apreiškimas 56 - 57

Apreiškimas

Įsivaizduoju, kad esu Kristaus artumoje
ir tyloje leidžiuosi jos veikiama,
nes ji gydo...
kuria...
drąsina.


Dabar prašau jį duoti man
kuo išsamesnį sąrašą
tų dalykų, kuriuos jis manyje laiko netobulais, -
kiekvieną savanaudiškumo požymį,
kiekvieną vietą, kur dar turiu augti,
kiekvieną dalyką, kurį man savyje reikia pakeisti.

Ir kai jis kalba,
mintyse pasižymiu, ką jis sako,
gal net užsirašau,
jei manau, kad pravers.

Tuomet klausiu, kurioms iš šių netobulumų,
jo nuomone,
skubiausiai reikia skirti dėmesio.

Keletai sekundžių pasistengiu nuraminti mintis
ir įsivaizduoti, kad jis kalba,
ir aš esu pasiruošusi priimti tą faktą,
kad tai, ką jis sako, gali būti visiškai netikėta.

Nukreipiu savo žvilgsnį vidun,
kad pamatyčiau, ar turiu valios
keisti šį netobulumą.
Jei ne, tuomet šį valios trūkumą priimu
kaip pirmą dalyką, kuris turi būti pakeistas.


Dabar pradedu nuo esminio
bet kokio pokyčio
elemento.
Prieš žengiant pirmąjį žingsnį
gyvybiškai svarbu išgirsti Jėzų man tariant šiuos žodžius:
- Kas dėl mano meilės Tau,
tai nesvarbu, keisiesi tu ar ne,
nes mano meilė tau yra besąlygiška.


Dabar matau Kristaus galią užliejančią mane
ir įsivaizduoju kaip jaučiuosi stipri ten, kur anksčiau bijojau,
atsipalaidavusi, kur anksčiau buvau įsitempusi,
einanti į vietas, nuo kurių anksčiau laikiausi atokiai.


Matau save einančią per dieną
(ar situacijoje, kur reikia šios naujos galios),
apsirūpinusią šia iš Kristaus gauta jėga.


Galiausiai ilsiuosi jo mylinčioje artumoje
dėkingai garbindama.