Širdis
Įsivaizduoju, kad naktį einu į bažnyčią
garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą.
Žvakės ant altoriaus
yra vienintelis šviesos šaltinis.
Žvelgiu į ostiją,
ryškią ir baltą
išsiskiriančią tamsoje.
Ostija – lyg magnetas,
ji traukia mano akis ir esybę
į save lyg į centrą.
Dažniausiai savo gyvenimo kreipiu dėmesį į tai, kas paviršiuje,
bet čia aš žvelgiu į pačią dalykų širdį,
mano esybės ir pasaulio centrą.
Toliau žvelgiu į ostiją
ir mane užlieja tyla.
Bet koks mąstymas nurimsta ir išnyksta.
Šios ostijos tyla, regis, smelkiasi į mano kūną,
ir iš čia sklinda po bažnyčią,
tad viskas manyje
ir aplinkui
yra nutildyta.
Tuomet, man bežiūrint,
ostija ima skleisti šviesos spindulius,
kurie skverbiasi į mane,
ir aš esu dėkinga, nes žinau,
kad jie užtvindys mano protą
ir mano pasąmonę,
apvalydami mane nuo visko, kas yra egocentriška
ir ydinga, ir godu, ir baugštu.
Ir, nors bažnyčios tamsa nesisklaido,
tamsa mano širdyje traukiasi,
ir visa manyje darosi skaidru.
Spinduliai dabar su savimi neša šventos energijos,
kuri persunkia mano kūną
ir sutvirtina mano dvasią
sutikti gyvenimo uždavinius.
Ir su šia energija manyje sklinda ugnis,
apvalanti mano širdį
nuo neapykantos, kartėlio, apmaudo,
ir duodanti man jėgų mylėti.
Tad aš noriai atsiveriu
šiai gyvybę teikiančiai saulei,
kuri švyti
tamsios ir tylios bažnyčios
centre.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą