Karalius
Kelios minutės po to, kai Jėzus mirė, stoviu ant Kalvarijos kalvos, nesusivokdama, kad esu minioje. Lyg būčiau viena, mano akys įbestos į tą negyvą kūną ant kryžiaus.
Stebiu mintis ir jausmus,
bundančius manyje
bežiūrint.
Regiu nukryžiuotąjį, kuriam viskas nuplėšta.
Nuplėštas orumas,
jis nuogas draugų ir priešų akivaizdoje.
Nuplėštas geras vardas.
Mintimis grįžtu į įvykius ir laiką,
kai apie jį buvo kalbama gerai.
Nuplėšta sėkmė.
Prisimenu svaigulio metus,
kai jo stabuklai buvo audringai sutinkami
ir atrodė, lyg Karalystė
bus tuoj įkurta.
Nuplėštas pasitikėjimas.
Tai jis negalėjo nužengti nuo kryžiaus.
Tai jis negalėjo išsigelbėti
- jis tikriausiai buvo apgavikas.
Nuplėšta parama.
Net draugai, kurie neišsibėgiojo,
yra bejėgiai jam padėti.
Nuplėštas jo Dievas
- tas Dievas, kurį jis laikė savo tėvu,
kuris, kaip jis tikėjosi, turėjo išgelbėti jį sunkią valandą.
Galiausiai matau, kad jam nuplėšta gyvybė,
buvimas šioje žemėje,
kurio jis, kaip ir mes, tvirtai laikėsi
ir nenorėjo paleisti.
Bežvelgdama į tą negyvą kūną pamažu imu suprasti,
kad žvelgiu į
galutinio ir visiško išsilaisvinimo ženklą.
Būdamas prikaltas prie kryžiaus
Jėzus tampa gyvas ir laisvas.
Tai pergalės alegorija, ne pralaimėjimo.
Ji kelia pavydą, ne užuojautą.
Tad dabar aš kontempliuoju didybę žmogaus,
kuris išsilaisvino
iš viso, kas kas mus daro vergais,
griauna mūsų laimę.
Žvelgdama į tą laisvę,
su liūdesiu galvoju apie savo vergystę.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą