de Mello. Sutikimas. 69 - 70

Sutikimas

Prisimenu Jėzaus žodžius jam išeinant iš vakarienės kambario:
- Kad pasaulis žinotų, kad aš myliu Tėvą, eime.
Mylėti Tėvą – Jėzui tai reiškė
pasiduoti jo valiai kiekvieną akimirką.

Žiūriu į šį pasidavimą jo kančioje.
Atrodo, kad jis turėjo nuojautą,
kokia bus jo mirtis.
Matau jį sėdintį vienui vieną
kelias dienas prieš mirtį,
peržvelgiantį kiekvieną momentą, kurį turės iškentėti,
ir kiekvienam jų, numatytam,
girdžiu jį tariant:
- Tebūnie.


Kontempliuoju žmonijos kančią:
nesuskaičiuojamus veidus, iškankintus depresijos,
vienišumo
ir baimės.

Ir kūnus, iškankintus skausmo:
nelaimingų atsitikimų,
ir ligoninių,
ir koncentracijos stovylų,
ir kankinimo kambarių.
Ir keikvienoje vietoje
girdžiu Kristų skant savo Tėvui:
-Tebūnie.

Kaskart, kai pagaunu save maištaujančią
stebint šį kančių vaizdą,
prisimenu Jėzaus maištą agonijoje
ir, net darydama visa, ką pajėgiu,
kad kančios neliktų,
mokausi, kaip jis, sakyti:
-Tebūnie.


Galiausiai pažvelgiu į savo gyvenimą:
į visa, kas jame beprasmiška
ir sekina
ir gniuždo.

Į visas kančias, kurias patyriau,
sukeltas mano pačios
ar kitų
ar paties gyvenimo.

Ir keikvienam vaizdui iškylant mano atmintyje, aš tariu:
- Tebūnie.

Žvelgiu į neaprėpiamą, nenuspėjamą ateitį:
į mano kančią
ir mano mirtį.
Ir viskam, kas manęs laukia ateityje, tariu:
- Tebūnie.