Nušvitimas
Kai tai, ko savyje nemėgstu,
bandau keisti kovodama,
tenustumiu tuos dalykus į šalį.
Jei juos priimsiu,
jie iškils paviršiun ir išgaruos..
Tai, ką stengsiuosi įveikti,
atkakliai man priešinsis.
Apmąstau pavyzdį Jėzaus, kai sau išsikėlusio užduotį kalnus kilnoti ir grumtis su nepakenčiamais priešais. Visgi net pykdamas jis yra mylintis, jis suderina didžiulį pokyčių troškimą su priėmimu tokios tikrovės, kokia ji yra.
Bandau būti kaip jis.
Pradedu nuo jausmų, kurių nemėgstu.
Kiekvienam iš jų kalbu
mylinčiai ir priimančiai,
ir klausausi, ką kiekvienas jų turi pasakyti,
kol atrandu, kad, nors jie man gali kenkti,
bet gali išeiti ir į gera,
kad kiekvienas jų turi „gerietišką“ tikslą,
kurį aš dabar bandau įžvelgti.
Tęsiu dialogą,
kol pajuntu, kad tikrai priimu šiuos jausmus,
priimu, o ne jiems pritariu ar nusileidžiu,
kad nebebūčiau nusiminusi dėl savo nusiminimo,
ar pikta ant savo piktumo,
ar neryžtinga dėl neryžtingumo,
ar išsigandusi savo baimių,
ar atstumianti dėl savo atstumtumo jausmo.
Galiu ramiai su jais gyventi,
nes mačiau, kaip Dievas gali juos naudoti mano labui.
Darau tą patį
su kai kuriais kitais iš daugybės dalykų mano gyvenime,
kuriuos norėčiau pakeisti:
Mano kūno negales...
Mano asmenines ydas...
Išorines mano gyvenimo sąlygas...
Praeities įvykius...
Žmones, su kuriais gyvenu...
Visą pasaulį, koks jis yra...
Senatvę, ligą, mirtį.
Kalbu jiems su meile
ir supratimu, kad jie įsipaišo
į Dievo planą.
Kol taip darau, esu perkeičiama:
nors visa aplink mane lieka taip pat, -
pasaulis, mano šeima, mano jausmai,
mano kūnas, mano neurozės,
aš nebesu ta pati.
Dabar aš esu labiau mylinti,
labiau priimu tai, kas nepageidautina.
Taip pat ramesnė,
nes supratau,
kad prievarta negali vesti į nuolatinę kaitą,
tai gali tik meilė ir supratimas.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą