Radinys
Jėzus sako:
- Štai Karalystės paveikslas. Ji lyg lauke užkastas lobis. Jį radęs žmogus nuėjo ir, nesitverdamas džiaugsmu, pardavė visa, ką turėjo, ir nusipirko tą lauką.
Turiu lobį:
dalyką, kurį savo gyvenime labiausiai vertinu.
Prisimenu įvykius,
kurie vedė mane į šio lobio atradimą.
Apsvarstau savo gyvenimą
nuo to momento, kai šį lobį radau...
kaip jis mane įtakoja,
ką jis man reiškia.
Stoviu prieš šį lobį
(Dievą ar Jėzų Kristų,
ar įsitikinimą, vertybę ar idealą,
ar asmenį, užduotį, ar misiją)
ir tariu: „Iš viso, ką aš turiu,
tu esi brangiausias.“
Ir stebiu kas vyksta many,
kai šį sakinį ištariu.
Apsvarstau ką mielai padaryčiau
ar atiduočiau (gal net savo gyvybę),
kad išlaikyčiau šį lobį.
Jei jis nėra toks svarbus, su liūdesiu pripažįstu ir viliuosi, kad ateis ta diena,
kai surasiu lobį, už kurį, iš didžio džiaugsmo, būsiu pasiruošęs atiduoti viską.
Aš esu lobis.
Kažkada, kažkur, kažkas mane atrado.
Nesuvokčiau savo vertumo, jei jo kažkas nebūtų atradęs.
Prisimenu ir iš naujo išgyvenu atradimo akimirkas.
Esu įvairiapusis lobis.
Daug dalykų buvo paslėpta manyje,
kuriuos įvairūs žmonės atpažino ir man apreiškė.
Džiugiai juos peržiūriu
ir su dėkingumu prisimenu asmenis, kurie juos surado.
Galiausiai stoviu prieš Viešpatį
ir sužinau, savo nuostabai,
kad jis mane laiko lobiu.
Jo akyse atsispindi daugybė nuostabių aspektų,
kuriuos tik jis gali manyje pastebėti
ir ilsiuosi meilėje, kurią jis man teikia.
Vertė Ramunė
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą