Ugnikalnis
Tikiuosi, kad guru, rašytojai, draugai, aplinka
suteiks man ramybės ar tvirtumo, ar prasmės mano gyvenimui.
Bet šie išoriniai veiksniai niekad negali būti
vidinių, gilesnių šaltinių pakaitalas.
Ieškau šių vidinių šaltinių.
Įsivaizduoju, kad keliauju
į giliausias savo esybės gelmes.
Visa manyje tamsu.
Jokio pėdsako tos vidinės šviesos,
apie kurią kalba mistikai!
Kai pasiekiu patį centrą,
matau aukštyn besiveržiančią liepsną,
ženklą šventosios ugnies,
apie kurią aš nieko nežinau.
Liepsnos plevenimas
turi ritmą,
ir aš girdžiu žodį ar mantrą,
giedamą šiuo ritmu, -
žodį, kaip Jėzaus vardas,
ar mantrą, kaip ‚Mano Dievas ir mano viskas‘,
ar ‚Abba, Tėve‘,
ar ‚Ateik, Šventoji Dvasia‘,
ar kokią kitą.
Klausausi tol, kol atrodo, kad girdžiu šią giesmę.
Jei esu girdėjusi šią mantrą
kurioje ankstesnių vidinių kelionių,
galiu įsivaizduoti,
kad vėl ją girdžiu,
arba šįkart
galiu girdėti
kažkokį kitą žodį ar sakinį.
Išgirdusi mantrą,
giedu ją savo širdyje.
Kaskart ją kartojant,
gili slaptinga ramybė
ateina iš mano esybės centro
ir sklinda, kol apima mane visą.
Ramybė plinta mano pilvu
ir galva ir kaklu,
ir rankomis, ir kojomis,
ir visomis mano kūno dalimis.
Dabar, man kaskart tariant šventą žodį,
ramybė manyje gilėja.
Lyg su kiekviena eilute išsilaisvinčiau,
atsiduočiau į Dievo rankas.
Dabar mane apima tyli tvirtybė,
kaskart man tariant mantrą
manyje sklinda energija
bei pasitikėjimo jausmas,
kad aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.
O visos baimės ima nykti.
matau save situacijose,
kurių anksčiau vengiau
dėl drovumo ir baimės;
mantra mane daro pasitikinčią savimi ir stiprią.
Baigdama pratimą aš vėl keliauju gilyn
į savo esybės centrą
ieškoti šilumos, kuri kyla
iš vidinės ugnies
ir ilsėtis šventoje stiprybėje, kurią teikia mano mantra.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą