Nepažįstamasis
Mesijui atėjus, jo žmonės jo nepažino.
Jis tebėra tarp mūsų.
Kada paskutinį kartą jį mačiau?
Svarstau apie momentus kai mylėjau ir buvau mylimas.
Tuo metu Dievas vėl įsikūnijo.
Kiekviena kartą, kai pažinimas mane laisvino,
Dievo žodis vėl buvo apreikštas.
Pranašo deginantis žvilgsnis atidengė mūsų nuodėmes,
kai širdis suliepsnojo dėl priespaudos ir neteisybės,
kai blyksniu buvo nušviestos mano slaptosios gelmės
ir gynybinės reakcijos atidengtos.
Patiriant kiekvieną vidinį gyjimą
Kristus ištiesė ranką ir mane palietė.
Kai patyriau nusivylimą, tamsą, skausmą,
jis grūmėsi savo kančioje.
Įkvėpimas atėjęs klausantis kalbos,
skaitant knygą, žiūrint filmą,
buvo Mokytojo kvietimas mokinystei.
Ir mano maldingoje tyloje
ar ne Aukščiausiasis Kunigas
vienijo mane ir Dievą?
Apsvarstau netolimą praeitį,
kad atpažinčiau šiuos malonės pilnus momentus
ir prašau, kad jis vėl šiandien ateitų.
Tada vaizduotėje Dievas mane patepa kaip mesiją
ir regiu save vykdant jo darbą
kiekviename įvyksiančiame šios dienos įvykyje.
Vertė Ramunė
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą