Aš prašau Dievą ypatingo kūno
ir gaunu tą, kurį turiu būtent dabar.
Ką aš galvoju apie šį kūną, ir ką jam jaučiu?
Mes esame girdėję apie šventuosius, kurie nekentė
Ar buvo abejingi savo kūnams.
Koks mano požiūris?
Kaip aš jį susidariau?
Plane, kurį sukūriau savo gyvenimui,
kaip mano kūnas padeda ar kliudo?
Jei galėtų kalbėti,
ką mano kūnas pasakytų apie tą planą?
Mano santykis su mano kūnu
galingai veikia mano gyvenimą į gera arba bloga.
Puikiausias būdas gydyti
ar pagilinti santykį
yra dialogas.
Mano kūnas turi būti nuoširdus, išreikšdamas savo nuoskaudą
ir baimę, kurių priežastis esu aš.
Aš turiu būti tokia pati nuoširdi.
Mes atkakliai to siekiame, kol susitaikome
ir suprantame ir pamilstame vienas kitą labiau.
Tuomet mes turime aiškiai išdėstyti,
ko vienas iš kito tikimės.
Prieš mums pabaigiant dialogą
aš prašau savo kūną tarti išmintingą žodį.
Šventas Raštas atskleidžia mano kūno dvasiškumą.
Jis sako, kad mano kūnas yra Dievo šventovė,
vieta, kur gyvena dvasia.
Ką tai reiškia?
Toliau sakoma, kad mūsų kūnai nėra mūsų, bet Kristaus,
tad jis gali apie mane sakyti: „Tai yra mano kūnas“.
Ir vėl aš stebiuosi šių žodžių prasme.
Aš žvelgiu į save per dieną atliekamuose veiksmuose
(valgančią, besiprausiančią, žaidžiančią, miegančią)
suvokdama,
kad mano kūnas yra Dievo namai.
Arba rūpindamasi juo
lyg savo mylimojo kūnu.
Galiausiai aš kalbu Dievui apie savo kūną.
Ir klausausi, kaip Dievas kalba man.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą