de Mello. Avantiūra. 18 - 20

Avantiūra

Įsivaizduoju, kad dalyvauju,
kai Jėzus pirmą kartą sutinka Petrą
ir pavadina jį Uola (Jono 1, 40 – 42).

Aš stoviu ežero pakrantėje,
kai jis įkalba Petrą, Andriejų, Jokūbą ir Joną
eiti žvejoti žmonių (Mato 4, 18 – 22).

Įeinu į muitinę
kad išgirsčiau, kaip jis pašaukia Matą
ir paliudyčiau, kas įvyksta po to (Mato 9, 9).

Esu ten,
kai angelas kalba Marijai apie jos likimą (Luko 1, 26 – 38).

Matau prisikėlusį Viešpatį, siunčiantį Mariją su užduotimi (Jono 20, 11 – 18).

Kai Balsas prabyla Pauliui
kelionėje į Damaską,
keliauju su juo (Apd 9, 22 – 26).

Matau šias scenas lyg jos vyktų
ne praeityje,
bet dabar.

Ne vien stebiu,
aš veikiu...
dalyvauju.


Aš rašau savo pačios pašaukimo istoriją
mano Biblijos knygai.

Kaip ir visi Šventojo Rašto tekstai,
kiekvienas žodis, kiekviena frazė yra pripildyta prasmės.



Aplankau Petrą jo vienutėje prieš įvykdant jam mirties bausmę.
Jis prisimena dieną, kai Jėzus jį pašaukė,
dalykus, kuriuos jis matė, ir kurių išmoko,
ir jautė
- tokį darbą, tokį gyvenimą, kurį jis būtų turėjęs,
jei Jėzus nebūtų jo sutikęs
- skirtumą tarp šiandienos tikrovės
ir vakarykščių iliuzijų.

Ir aš prisimenu
tą dieną, kai Jėzus mane pakvietė,
taip pat kaip tai daro Petras.

Tuomet Petras išsako, kaip jaučiasi
dėl to, kad rytoj turės mirti.


Kvietimas yra vis dar gyvas.
Kasdien jis mane veda man nežinant kur,
kol būna per vėlu.
Kam aš buvau pašaukta vakar?


Balsas, kuris kalbėjo Petrui ežero pakrantėje
ir Marijai prie kapo
- girdžiu jį sakant man kaip tik dabar
„Ateik... aš tave išsiųsiu“.


Man atrodo, kad girdžiu tuos žodžius
aidint mano širdyje vėl ir vėl.

Nežinau, kur jis mane kviečia,
bet atpažįstu tą balsą
ir jam atsiliepiu.