Versta Ramunės
Biblija
Įsiklausau į savo kvėpavimą
ar į pojūčius savo kūne,
nes tai suteiks man tylą
– o Dievo apreškiantis žodis
– yra suprantamas tik tyloje.
Žvelgiu į mane supančią Gamtą:
medžius, paukščius, gyvūnus, dangų, švelnią žemę.
Svarstau apie Gamtą jos kintančiose nuotaikose:
ryto šviežume, popietės karštume, saulėlydyje, nakties mirtyje.
Regiu ją nuolatiniame judėjime:
nuolat kintančiuose metų laikuose,
gyvybės kilime ir kritime,
jos grožyje ir jos žiaurume.
Klausiu: „Ką man byloji per Gamtą, Viešpatie?
Kokią žinią man siunti kai šiandieną į ją žvelgiu?“
Laukiu Dievo atsako.
Jis gali ateiti žodyje, pojūtyje, įvaizdyje,
ar tyloje, kuris pamokys mano širdį labiau nei kas kita.
Jei jis neateina,
klausiu medžių, arba paukščių,
arba žvaigždžių, arba upių
– į ką tik tuo metu bežvelgčiau
– man atsakyti.
Žvelgiu į žmonijos istoriją
– ką tik apie ją prisimenu,
nuo Akmens amžiaus iki mūsų laikų
– tautų ir kultūrų kilimą ir puolimą,
taiką ir karą,
gerus ir blogus žmones.
Į tai žvelgdama laukiu tyloje man skirto jo žodžio.
Per kiekvieną su manimi gyvenantį žmogų
Dievas įžengia į mano gyvenimą.
Ką jis daro... byloja... per juos?
Neskubu visa tai sudėti į žodžius.
Laukiu,kol tas žodis man bus „duotas“
– kalba ar tyla.
Tą patį darau su gyvenimo įvykiais:
džiugiais, skaudžiais, jausmingais, kasdieniais.
Jų skaičius yra per didelis.
Galiu pasirinkti pažvelgti tik vakar ar šios dienos įvykius,
nes nuo to momento kai pabudau
– ir net kai dar miegojau
– Dievas nepaliovė veikti ir apreikšti.
Taigi ieškau vildamasi,
kad akys pamatys ir širdis suvoks.
Arba prašau įvykio į mane prabilti ir padėti suvokti.
Prieš baigdama meldžiuosi,
kad Viešpats teiktų šviesos visada suvokti šventraštį,
kuri jis rašo šiandieną – mano gyvenimą ir kiekvieną mane supantį dalyką.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą