Palydovas
Aš žvelgiu į gamtą ir apmąstau joje egzistavimą jėgos, tokios tylios ir nematomos, kad žmonės dar neseniai visai nieko nežinojo, ir tokios galingos, kad ji judina pasaulį – traukos jėga.
Dėl jos danguje skrenda paukštis,
kalnai yra nepajudinami,
lapai plevena žemyn,
planetos laikosi orbitos.
Nėra geresnio Dievo jėgos
ir buvimo simbolio.
Kančios scenos mainosi mano galvoje:
kankinimų kambariai;
koncentracijos stovyklos;
bado siaubas;
karo,
ligoninių,
avarijų vaizdai.
Ir aš matau jį ten tokį pat tylų ir nematomą kaip trauka.
Atmintyje iškyla tūkstantis skaudžių
mano gyvenimo istorijos scenų:
nuobodulys ir nepasitenkinimas;
skausmas, baimė, atstūmimas;
beprasmybė ir neviltis;
ir kiekvienoje scenoje jaučiu jo tylų buvimą.
Aš matau jo galią lyg trauką
kiekviename pasaulio kampe ir užkampyje:
jokia vieta erdvėje,
joks momentas laike
jos neišvengia, nes ji yra visuotinė.
Tuomet matau jo meilę lyg trauką:
aš girdžiu Pauliaus šauksmą, kad niekas kūrinijoje
negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės (Rom 8, 31 – 39).
Emocingai prisimenu
laiką, kai kovojau su jo meile –
tuščiai, nes meilė nenugalima!
Matau, kad Dievas niekad nesiliovė traukti mano širdies.
Ši trauka kaip ir žemės trauka buvo nejuntama.
Bet kai kuriomis palaimingomis akimirkomis,
kurias dabar su džiaugsmu prisimenu,
trūktelėjimo buvo negalima nepastebėti.
Kada paskutinįkart jaučiau tą trauką?
Ar ne vakar? Kodėl gi ne?
Baigiu išsilaisvindama,
pasiduodama šiai dieviškumo jėgai taip,
kaip mano kūmas pasiduoda žemės traukai.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą