de Mello. Veidrodis. 204 - 205

Veidrodis

Kinų išminčius Lao Dze sako:
"Drumstas vanduo, jei leidi pastovėti, nuskaidrėja".

Štai pratimas vandens nuskaidrinimui,
kad drumzlės nusistovėtų
ir viskas būtų aiškiai matoma.


Gerai pajusk savo užimamą vietą kambaryje,
savo kūną, kaip vienį,
visus jo narius
ir ką kiekvienas jų jaučia.


Gerai pajusk visus supančius garsus.
Susilaikyk nuo minčių,
susijusių su garsais
svarstymų, kokie šventi jie bebūtų,
nes jie tik sujudins vandenį.


Dabar stebėk savo kvėpavimą,
oro srovę,
besiveržiančią įkvepiant ir iškvepiant.

Atsisėsk ant šios srovės kranto,
ir stebėk ją.

Taip pat stebėk tą trumputę pauzę,
preš įkvepiant,
ir dalelę laiko
prieš iškvepiant.

de Mello. Šventovė. 156 - 157

Šventovė

Ateinu į savo širdies šventyklą
ir atrandu garbinimo būdą,
kuris atrodo tinkams dienos metui
ar atitinka mano dabatinę nuotaiką.



Šioje šentykloje kaip relikvijos saugomi
tie žmonės, kurie keitė mane
savo meile...

Ir tie, kuriuos aš keičiau savąja.

Baigusi melstis,
uždedu savo rankas ant kiekvieno jų
malone, maldoje duota man Dievo.


Kiek tarp jų yra žmonių, kuriems galiu pasakyti:
"Esu tikra, kad tavo meilė man
truks amžinai"?

Kiek yra tokių, kuriems galiu pasakyti:
"Gali būti užtikrintas, mano meilė tau
niekad nemirs"?


Išsirenku žmogų,
kuro meile esu visiškai tikras.

Sugrįžtu į tuos laikus,
kai jaučiau šio žmogaus meilę,
vaizduotėje išgyvenu tuos kartus,
leidžiu sau jausti džiaugsmą, kurį jie teikia,
ir pasilieku jame kiek įmanoma ilgiau,
nes taip atsigeriu meilės,
ir gyvenimo,
ir Dievo.


Dabar sugrįžtu į dabartį
ir matau tą žmogų,
nesvarbu, gyvas jis, ar miręs,
sėdintį čia, prieš save.
 Laikomės už rankų.
Leidžiu jo ar jos meilei tekėti į mane
ir įsivaizduoju, kaip ji suteikia man energijos.

Leidžiu savo meilei tekėti į tą žmogų.
Dvi meilės srovės teka viena į kitą
Ir sukuria meilės atmosferą aplink mus.

Taip ir baigiu šį pratimą
kaip pradėjusi,
šventykloje,
nes mylėti yra dieviška, ir Dievas yra meilė.

De Mello The Offer. Pasiūlymas 88-89

Pasiūlymas

Atsimenu tuos kartus,

kai Jėzus Kristus pasakė "Ateikite!"

žmonėms Evangelijoje.

Įsivaizduoju, kad girdžiu tą žodį

šiandien skiriamą man.

Kai du Jono mokiniai

paklausė Jėzaus, kur jis gyvenąs,

šis atsakė, -Ateikite ir pamatysite.

Kalbu su juo apie dalykus, kuriuos mačiau

nuo tos dienos, kai jis pirmą kart mane pakvietė

būti su juo,

dalykus, kuriuos jis man parodė.

Tada prisimenu Pilypo žodžius:

- Parodyk mums Tėvą -

ir bus mums gana.

Ar yra kas nors, ką dar norėčiau, kad jis man parodytų?

Kiekvienam šių mokinių Jėzus sakė:

- Ateik, sek manimi.

Klausiu savęs, ką sekimas juo padarė man

per visus tuos metus.

Kitas "Ateik":

Jėzus taria žvejams paežerėje,

- Ateikite ir aš jus padarysiu žmonių žvejais".

Galvoju apie įkvėpimą,

kurį kartais kitiems suteikdavau.

Galvoju apie tuos, kurių gerumą arba kurių talentus

pažadinau savo meile.

Galvoju, kaip kartais atnešdavau tikėjimą

ten, kur buvo baimė,

paguodą, kur buvo skausmas,

meilę, kuri pakeitė abejingumą,

taiką sutramdyti prievartą.

Galvoju apie tuos, kurie buvo įsiurbti kasdienių smulkmenų,

kol dėl manęs

išgirdo kvietimą kažkam didesniam.

Ir aš pasilieku jo žodžiuose:

- Ateikite, ir aš jus padarysiu žmonių žvejais.

Ateikite visi, kurie esat pavargę ir prislėgti,

ir aš jus pailsinsiu.

Kvietimas rasti savo atilsį jame!

Kokie žodžiai veržiasi iš mano lūpų,

kai girdžiu jį sakant šiuos žodžius man?

Ir pagaliau: - Kiekviena, kuris yra ištroškęs,

teateina pas mane ir geria.

Kaip numalšinti troškulį

Jėzuje Kristuje?

de Mello. Kristus. Netikėtas susitikimas. 84 - 87

KRISTUS

Netikėtas susitikimas

Mano santykis su Jėzumi Kristumi
yra pats svarbiausias,
nes esu jo mokinė.
Šiomis pratybomis siekiu tą ryšį pagilinti.


Įsivaizduoju, kad man pasakoma, kad sutiksiu jį
ant vienišos viršukalnės,
ir iš karto išsiruošiu į tą vietą.
Kokie jausmai kyla manyje, kai galvoju,
kad greitai susitiksiu su Jėzumi Kristumi?

Savo kalno vienumoje žvelgiu į lygumas apačioje.
Tada suvokiu, kad jis yra čia.
Kaip jis man pasirodo?
Ir kokia yra mano reakcija į jo buvimą?


Kalbuosi su juo apie mūsų draugystę.

Geriausia pradėti nuo to, kas blogai.
blogi jausmai, kuriuos paprastai jaučiame
savo draugams paprastai yra du:
pasipiktinimas ir baimė.

Aš piktinuosi savo draugais, kai man jie tampa našta,
kai jie iš manęs reikalauja to,
ko nenoriu jiems duoti,
kai jie tampa savininkiški,
suvaržo mano laisvę,
nesuteikia to, ko noriu ar reikia.


Jei pasipiktinimai tūno many,
mano santykiui išeis į naudą,
jei juos įsisąmoninsiu.
Tad klausiu savęs, ar Jėzus yra našta,
ar jis yra toks draugas, kurio nusiskundimai
kelia kaltės jausmą,
kuris mane spaudžia,
kelia reikalavimus, kuriuos įvykdyti nesu pasiruošusi,
riboja mano laisvę savininkiškumu?
Jei taip, pasakau jam tai visai atvirai,
ir girdžiu, kaip jis atsako,
tada suprantu, kad tai ne jis,
o iškreiptas jo įvaizdis
buvo tai, kas piktina.

Baimė yra kitas neigiamas jausmas:
leidžiu Jėzui išaiškinti, kad jei jo bijausi,
man vis dar reikia suprasti meilės besąlygiškumą,
kad jaustis besąlygiškai mylima reiškia žinoti,
kad tobula meilė padaro galą baimei.


Išsiaiškinę, kas mus skiria,
toliau peržvelgiame patį santykį.

Kokie būdvardžiai geriausiai apibūdintų mūsų draugystę?
jie gali būti neigiami, nevienareikšmiški, net prieštaringi,
bet jei yra tinkami,
padės pagilinti santykį
tomis įžvalgomis, kurias atskleis.


O kokios analogijos?
Jis ir aš nusprendžiame,
kokie įvaizdžiai būtų geriausi
simbolizuoti mūsų draugystę.



Nuo dabarties mes pereiname prie praeities.
Galvoju, koks Jėzus Kristus buvo man vaikystėje
ir skirtingais augimo tarpsniais.
Galvoju apie pakilimus ir nuosmukius,
kurie ištiko mūsų santykius.



Mūsų santykiui reikia dar vieno dalyko:
aš išdėstau savo lūkesčius jam –
ko tikiuosi, kad jis dėl manęs padarys
ir kuo man bus
ir ko iš jo noriu.
Ir aš klausiu, ko jis tikisi iš manęs.
Ir aš klausiu, ko tikisi iš manęs jis.




Atėjo laikas jam eiti,
tad jis ir aš, žvelgiame į ateitį.
Kokios ateities mes norime
savo santykiui?
Ar yra kažkas konkretaus, ką aš dėl to galiu padaryti?

Jo buvimas blėsta,
o aš stoviniuoju ant kalno,
kad dar kiek pasimėgaučiau ta nuotaika,
kurią sukūrė manyje susitikimas su Jėzumi.

de Mello. Karalius. 79 - 82

Karalius

Kelios minutės po to, kai Jėzus mirė, stoviu ant Kalvarijos kalvos, nesusivokdama, kad esu minioje. Lyg būčiau viena, mano akys įbestos į tą negyvą kūną ant kryžiaus.

Stebiu mintis ir jausmus,
bundančius manyje
bežiūrint.


Regiu nukryžiuotąjį, kuriam viskas nuplėšta.

Nuplėštas orumas,
jis nuogas draugų ir priešų akivaizdoje.

Nuplėštas geras vardas.
Mintimis grįžtu į įvykius ir laiką,
kai apie jį buvo kalbama gerai.

Nuplėšta sėkmė.
Prisimenu svaigulio metus,
kai jo stabuklai buvo audringai sutinkami
ir atrodė, lyg Karalystė
bus tuoj įkurta.

Nuplėštas pasitikėjimas.
Tai jis negalėjo nužengti nuo kryžiaus.
Tai jis negalėjo išsigelbėti
- jis tikriausiai buvo apgavikas.

Nuplėšta parama.
Net draugai, kurie neišsibėgiojo,
yra bejėgiai jam padėti.

Nuplėštas jo Dievas
- tas Dievas, kurį jis laikė savo tėvu,
kuris, kaip jis tikėjosi, turėjo išgelbėti jį sunkią valandą.

Galiausiai matau, kad jam nuplėšta gyvybė,
buvimas šioje žemėje,
kurio jis, kaip ir mes, tvirtai laikėsi
ir nenorėjo paleisti.


Bežvelgdama į tą negyvą kūną pamažu imu suprasti,
kad žvelgiu į
galutinio ir visiško išsilaisvinimo ženklą.
Būdamas prikaltas prie kryžiaus
Jėzus tampa gyvas ir laisvas.
Tai pergalės alegorija, ne pralaimėjimo.
Ji kelia pavydą, ne užuojautą.

Tad dabar aš kontempliuoju didybę žmogaus,
kuris išsilaisvino
iš viso, kas kas mus daro vergais,
griauna mūsų laimę.

Žvelgdama į tą laisvę,
su liūdesiu galvoju apie savo vergystę.

de Mello. Aiškumas. 77 - 78

Aiškumas

Esu labai tamsiame kambaryje
ir Jėzus Kristus pasirodo man.
Apsireiškimas pamažu darosi vis ryškesnis,
jo švytėjimas užlieja visa aplink,
paversdamas visus daiktus
grožybėmis.

Atsiveriu šiam perkeičiančiam regėjimui,
ir pamatau, kaip esu visiškai kitokia.
Kurį laiką kontempliuoju tai,
kas manyje buvo nuskaistinta.


Apsireiškęs atkreipia mano dėmesį į sieną -
ant jos matau reginį:
man parodoma, ką gero esu padariusi
ir kas buvo padaryta per mane
kiekvienu mano gyvenimo laikotarpiu.

Reginys pasikeičia,
ir man atskleidžiama
tai, kame aš išgyvenau augimą:
išsklaidytos baimės,
nugalėti blogi jausmai,
„neįmanomybės“, kurios tapo įmanomomis.

Tame apšviestame ekrane
matau kiekvieno savo gyvenimo etapo žavesį:
kūdikystės... vaikystės... paauglystės.

Ir per simbolius man padedama suprasti,
kokia yra mano buvimo prasmė.
Vaizdiniai mainosi tame ekrane,
o aš toliau juos stebiu su džiaugsmu ir nuostaba.
Suskaičiuoju jų bent tuziną.

Ir paskiausiai
man parodomas grožis ir prasmė
tos dienos, kuri dar bus.


Dabar ekranas išnyksta
ir aš jaučiu Viešpaties buvimą,
kol ir šis išblėsta,
o aš lieku vienui viena tamsoje
su širdimi, atgaivinta to, kas
man buvo apreikšta.

de Mello. Rizika. 74 - 76

Rizika
Prisimenu Pauliaus žodžius:
- Būkite tokio nusistatymo
kaip Kristus Jėzus.

Prašau Viešpatį, kad jis pasiūlytų man savo širdį.
Matau, kaip jis išima mano akmeninę širdį,
jos vieton įdeda gyvą širdį.


Mane apima keistas jausmas,
grįžtant į savo pasaulį
su kažkieno kito širdimi.

Jaučiu poreikį melstis.
Skubu įprastinėn savo maldos vieton
ir jaučiu savo naująją širdį darant neįprastus dalykus.

Žingsniuoju judria gatve.
Kaip įprasta, visur daugybė žmonių,
o aš šiandien žiūriu į juos, savo nuostabai,
neįprastai, kitaip.
Juos stebint prabunda mintys ir jausmai
visai kitokie, nei tie, prie kurių esu pratusi.

Susiruošiu namo
ir eidamas žiūriu į medžius ir paukščius,
debesis ir gyvūnus, ir visą gamtą
kitokiu žvilgsniu.

Namie,
darbe,
žiūriu į žmones, kurių nemėgstu
ir matau, kad reaguoju į juos kitaip.
Tas pat atsitinka
su žmonėmis, kuriems anksčiau nieko nejaučiau.
Ir aš suvokiu, savo nuostabai, kad esu kitokia
net su tais, kuriuos myliu.

Pastebiu, kad su naująja savo širdimi
esu stipri tose situacijose,
kurių anksčiau vengiau.

Kartais
mano širdis tirpsta iš švelnumo,
o kartais dega pasipiktinimu.

Mano naujoji širdis padaro mane laisvą:
nenustoju branginti daugelio dalykų,
bet prisirišimas pradingsta
- jaučiuosi laisva juos paleisti.
Su malonumu tai išbandau,
pereidama nuo vieno prisirišimo prie kito.

Tuomet, mano siaubui, ji stumia mane į tokias situacijas,
kuriose aš turiu nemalonumų.
Įsiveliu į dalykus,
kurie padaro galą mano patogumo troškimui.
Sakau dalykus, kurie kelia prieštaravimus.


Galiausiai grįžtu Viešpaties akivaizdon
grąžinti jam širdį.
Buvo nuostabu turėti įdėtą
paties Kristaus širdį.
Bet aš žinau, kad tam dar nesu pasiruošusi.
Man vis dar reikia truputį apsisaugoti.


Tačiau net atsiėmusi savo skurdžią širdį,
žinau, būsiu kitoks žmogus,
nes jaučiau, kad ir akimirką,
ką reiškia būti tokios širdies, tokio nusistatymo,
kaip Jėzus Kristus, mūsų Viešpats.

de Mello. Paskyrimas. 71 - 73

Paskyrimas

Prisimenu sceną, kaip Jėzus išsiunčia savo mokinius
skelbti Karalystės,
gydyti,
ir išvarinėti demonus (Luko 10, 1-12)

Esu ten, kai jis paskelbia
vardus tų, kurie bus išsiųsti.
Ką jaučiu, kai girdžiu jį šaukiant mano vardą?
ir kai galvoju apie iškeliavimą į nepažįstamas vietoves?

Kaip ruošiuosi
išvykti į savo misiją?


Prieš iškeliaujant
kiekvienam skiriamas asmeninis susitikimas
su Viešpačiu.
Kai matau jo mylintį žvilgsnį, savo nusivylimui, jaučiu,
kad iškeliauju keisti pasaulio
su širdimi, kuriai, deja, pačiai reikia keistis!

Kaip aš nešiu ramybę kitiems,
kai mano širdyje vyksta konfliktas?
Konfliktas tarp to, kas aš esu iš tiesų,
ir to, kas atrodo, kad esu,
tarp to, ką darau ir ką kalbu,
ir visų aštriausias konfliktas
tarp to, ką aš noriu daryti ir būti,
ir kad įvyktų mano gyvenime,
ir ko Dievas nori.

Kaip išlaisvinsiu kalinius,
kai mano širdis yra
nesaikingų prisirišimų,
ateities baimių
ir kaltės dėl praeities
gniaužtuose?

Ruošiuosi mokyti atleidimo,
pati būdama įsižeidusi ir pilna apmaudo.

Suteikti kitiems tiesos troškimą,
kai tuo tarpu pati esu atšiauri
ir užsispyrusiai laikausi savo pažiūrų,
atsisakydama būti atvira.

Kokią drąsą galiu pasiūlyti kitiems,
kai esu tokia bailė net mažmožiuose,
nes taip bijau sužeisti,
atsisakyti, kai manęs prašo,
nesutikti...
ir siaubingai bijau nemalonumų ir prieštaravimo.

Ruošiuosi mokyti paguodos,
o naudojuos kiekviena proga smerkti.
Man trūksta paties Viešpaties širdies švelnumo,
nes matau sąmoningai piktą valią,
kur jis mato neišmanymą ir silpnumą.


Su užsidegimu atėjau
gauti Viešpaties palaiminimo prieš pradėdama savo misiją.
Dabar nebesu tokia drąsi:
kaip aš atliksiu revoliuciją,
jei pati jos niekad neišgyvenau?

Tariu jam: „Nesiųsk manęs.
Aš neverta“.

Ką jis į tai atsako?

de Mello. Sutikimas. 69 - 70

Sutikimas

Prisimenu Jėzaus žodžius jam išeinant iš vakarienės kambario:
- Kad pasaulis žinotų, kad aš myliu Tėvą, eime.
Mylėti Tėvą – Jėzui tai reiškė
pasiduoti jo valiai kiekvieną akimirką.

Žiūriu į šį pasidavimą jo kančioje.
Atrodo, kad jis turėjo nuojautą,
kokia bus jo mirtis.
Matau jį sėdintį vienui vieną
kelias dienas prieš mirtį,
peržvelgiantį kiekvieną momentą, kurį turės iškentėti,
ir kiekvienam jų, numatytam,
girdžiu jį tariant:
- Tebūnie.


Kontempliuoju žmonijos kančią:
nesuskaičiuojamus veidus, iškankintus depresijos,
vienišumo
ir baimės.

Ir kūnus, iškankintus skausmo:
nelaimingų atsitikimų,
ir ligoninių,
ir koncentracijos stovylų,
ir kankinimo kambarių.
Ir keikvienoje vietoje
girdžiu Kristų skant savo Tėvui:
-Tebūnie.

Kaskart, kai pagaunu save maištaujančią
stebint šį kančių vaizdą,
prisimenu Jėzaus maištą agonijoje
ir, net darydama visa, ką pajėgiu,
kad kančios neliktų,
mokausi, kaip jis, sakyti:
-Tebūnie.


Galiausiai pažvelgiu į savo gyvenimą:
į visa, kas jame beprasmiška
ir sekina
ir gniuždo.

Į visas kančias, kurias patyriau,
sukeltas mano pačios
ar kitų
ar paties gyvenimo.

Ir keikvienam vaizdui iškylant mano atmintyje, aš tariu:
- Tebūnie.

Žvelgiu į neaprėpiamą, nenuspėjamą ateitį:
į mano kančią
ir mano mirtį.
Ir viskam, kas manęs laukia ateityje, tariu:
- Tebūnie.

de Mello. Dykuma. 64 - 65

Dykuma

Žiūriu į baisiai kenčiantį Jėzų
naktį prieš tai, kai jis mirė.

Stoviu gan arti jo
ir stebiu, kaip jis ieško žmonių pagalbos,
bet niekas dabar negali jam ištiesti rankos –
prieš mirtį jis yra vienui vienas.


Kaip tai skiriasi
nuo šilumos ir artumo
vakarienės kambaryje,
kur jis dar neseniai buvo.

Stebėdama aš suvokiu,
kad žmonės galiausiai susitaikys
su Dievu, su likimu, ir su savimi pačiais
tik kai išdrįs ieškoti vienumos.


Bandau įsisąmoninti,
ką tai reiškia būti viena.

Gyvenu dykumoje, -
jokių knygų... jokios veiklos...
jokio žmogaus balso
visą dieną... savaitę... mėnesius.

Žiūriu, kaip aš reaguoju,
kai galiu pasikliauti tik savo pačios sumanumu,
kai nebeturiu to, ką dažniausiai naudoju,
kad pabėgčiau nuo žvelgimo į save, -
darbą ir žmonių kompaniją.


Tuomet matau save kalėjimo vienutėje:
garsui nepralaidžios sienos, ankštas kambarys,
blausi lemputės šviesa ištisą dieną...
jokio žmogaus veido
ar kitos gyvos būtybės
ar saulės ar dangaus šmėstelėjimo...
jokio žmogaus balso ar gamtos garso
savaites... nesibaigiančius mėnesius...
nežinant, kada tai baigsis.


Galų gale mane ištinka koma:
galiu girdėti žmonių tariamus žodžius
ir juntu jų prisilietimą,
bet negaliu ištiesti jiems rankos.


Dabar grįžtu į gyvenimą, -
į savo rūpesčius ir darbus,
patogumus ir prisirišimus,
žmonių pasaulį,
bet suvokiu, kad nebesu ta pati,
nes buvau paveikta
vienumos negandų.


Retkarčiais mano širdis grįžta
pas Jėzų jo kančioje.
Stebiu jį besigrumiantį su savo Dievu
ir savo likimu,
ir šis vaizdas suteikia man išminties,
kurios mąstymas niekad negalėjo suteikti.


Tad pasilieku čia ir žiūriu.

de Mello. Ugnikalnis. 66 - 68

Ugnikalnis

Tikiuosi, kad guru, rašytojai, draugai, aplinka
suteiks man ramybės ar tvirtumo, ar prasmės mano gyvenimui.
Bet šie išoriniai veiksniai niekad negali būti
vidinių, gilesnių šaltinių pakaitalas.


Ieškau šių vidinių šaltinių.
Įsivaizduoju, kad keliauju
į giliausias savo esybės gelmes.
Visa manyje tamsu.
Jokio pėdsako tos vidinės šviesos,
apie kurią kalba mistikai!
Kai pasiekiu patį centrą,
matau aukštyn besiveržiančią liepsną,
ženklą šventosios ugnies,
apie kurią aš nieko nežinau.

Liepsnos plevenimas
turi ritmą,
ir aš girdžiu žodį ar mantrą,
giedamą šiuo ritmu, -
žodį, kaip Jėzaus vardas,
ar mantrą, kaip ‚Mano Dievas ir mano viskas‘,
ar ‚Abba, Tėve‘,
ar ‚Ateik, Šventoji Dvasia‘,
ar kokią kitą.
Klausausi tol, kol atrodo, kad girdžiu šią giesmę.

Jei esu girdėjusi šią mantrą
kurioje ankstesnių vidinių kelionių,
galiu įsivaizduoti,
kad vėl ją girdžiu,
arba šįkart
galiu girdėti
kažkokį kitą žodį ar sakinį.


Išgirdusi mantrą,
giedu ją savo širdyje.
Kaskart ją kartojant,
gili slaptinga ramybė
ateina iš mano esybės centro
ir sklinda, kol apima mane visą.

Ramybė plinta mano pilvu
ir galva ir kaklu,
ir rankomis, ir kojomis,
ir visomis mano kūno dalimis.
Dabar, man kaskart tariant šventą žodį,
ramybė manyje gilėja.
Lyg su kiekviena eilute išsilaisvinčiau,
atsiduočiau į Dievo rankas.

Dabar mane apima tyli tvirtybė,
kaskart man tariant mantrą
manyje sklinda energija
bei pasitikėjimo jausmas,
kad aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.

O visos baimės ima nykti.
matau save situacijose,
kurių anksčiau vengiau
dėl drovumo ir baimės;
mantra mane daro pasitikinčią savimi ir stiprią.

Baigdama pratimą aš vėl keliauju gilyn
į savo esybės centrą
ieškoti šilumos, kuri kyla
iš vidinės ugnies
ir ilsėtis šventoje stiprybėje, kurią teikia mano mantra.

Mello. Širdis. 62 - 63

Širdis

Įsivaizduoju, kad naktį einu į bažnyčią
garbinti Švenčiausiąjį Sakramentą.
Žvakės ant altoriaus
yra vienintelis šviesos šaltinis.
Žvelgiu į ostiją,
ryškią ir baltą
išsiskiriančią tamsoje.

Ostija – lyg magnetas,
ji traukia mano akis ir esybę
į save lyg į centrą.
Dažniausiai savo gyvenimo kreipiu dėmesį į tai, kas paviršiuje,
bet čia aš žvelgiu į pačią dalykų širdį,
mano esybės ir pasaulio centrą.


Toliau žvelgiu į ostiją
ir mane užlieja tyla.
Bet koks mąstymas nurimsta ir išnyksta.
Šios ostijos tyla, regis, smelkiasi į mano kūną,
ir iš čia sklinda po bažnyčią,
tad viskas manyje
ir aplinkui
yra nutildyta.



Tuomet, man bežiūrint,
ostija ima skleisti šviesos spindulius,
kurie skverbiasi į mane,
ir aš esu dėkinga, nes žinau,
kad jie užtvindys mano protą
ir mano pasąmonę,
apvalydami mane nuo visko, kas yra egocentriška
ir ydinga, ir godu, ir baugštu.

Ir, nors bažnyčios tamsa nesisklaido,
tamsa mano širdyje traukiasi,
ir visa manyje darosi skaidru.


Spinduliai dabar su savimi neša šventos energijos,
kuri persunkia mano kūną
ir sutvirtina mano dvasią
sutikti gyvenimo uždavinius.


Ir su šia energija manyje sklinda ugnis,
apvalanti mano širdį
nuo neapykantos, kartėlio, apmaudo,
ir duodanti man jėgų mylėti.

Tad aš noriai atsiveriu
šiai gyvybę teikiančiai saulei,
kuri švyti
tamsios ir tylios bažnyčios
centre.

Mello. Radinys. 60 - 61

Radinys


Jėzus sako:
- Štai Karalystės paveikslas. Ji lyg lauke užkastas lobis. Jį radęs žmogus nuėjo ir, nesitverdamas džiaugsmu, pardavė visa, ką turėjo, ir nusipirko tą lauką.


Turiu lobį:
dalyką, kurį savo gyvenime labiausiai vertinu.
Prisimenu įvykius,
kurie vedė mane į šio lobio atradimą.

Apsvarstau savo gyvenimą
nuo to momento, kai šį lobį radau...
kaip jis mane įtakoja,
ką jis man reiškia.

Stoviu prieš šį lobį
(Dievą ar Jėzų Kristų,
ar įsitikinimą, vertybę ar idealą,
ar asmenį, užduotį, ar misiją)
ir tariu: „Iš viso, ką aš turiu,
tu esi brangiausias.“
Ir stebiu kas vyksta many,
kai šį sakinį ištariu.

Apsvarstau ką mielai padaryčiau
ar atiduočiau (gal net savo gyvybę),
kad išlaikyčiau šį lobį.

Jei jis nėra toks svarbus, su liūdesiu pripažįstu ir viliuosi, kad ateis ta diena,
kai surasiu lobį, už kurį, iš didžio džiaugsmo, būsiu pasiruošęs atiduoti viską.


Aš esu lobis.
Kažkada, kažkur, kažkas mane atrado.
Nesuvokčiau savo vertumo, jei jo kažkas nebūtų atradęs.
Prisimenu ir iš naujo išgyvenu atradimo akimirkas.

Esu įvairiapusis lobis.
Daug dalykų buvo paslėpta manyje,
kuriuos įvairūs žmonės atpažino ir man apreiškė.
Džiugiai juos peržiūriu
ir su dėkingumu prisimenu asmenis, kurie juos surado.



Galiausiai stoviu prieš Viešpatį
ir sužinau, savo nuostabai,
kad jis mane laiko lobiu.
Jo akyse atsispindi daugybė nuostabių aspektų,
kuriuos tik jis gali manyje pastebėti
ir ilsiuosi meilėje, kurią jis man teikia.

Vertė Ramunė

Mello. Palydovas 58 - 59

Palydovas

Aš žvelgiu į gamtą ir apmąstau joje egzistavimą jėgos, tokios tylios ir nematomos, kad žmonės dar neseniai visai nieko nežinojo, ir tokios galingos, kad ji judina pasaulį – traukos jėga.

Dėl jos danguje skrenda paukštis,
kalnai yra nepajudinami,
lapai plevena žemyn,
planetos laikosi orbitos.

Nėra geresnio Dievo jėgos
ir buvimo simbolio.


Kančios scenos mainosi mano galvoje:
kankinimų kambariai;
koncentracijos stovyklos;
bado siaubas;
karo,
ligoninių,
avarijų vaizdai.
Ir aš matau jį ten tokį pat tylų ir nematomą kaip trauka.

Atmintyje iškyla tūkstantis skaudžių
mano gyvenimo istorijos scenų:
nuobodulys ir nepasitenkinimas;
skausmas, baimė, atstūmimas;
beprasmybė ir neviltis;
ir kiekvienoje scenoje jaučiu jo tylų buvimą.

Aš matau jo galią lyg trauką
kiekviename pasaulio kampe ir užkampyje:
jokia vieta erdvėje,
joks momentas laike
jos neišvengia, nes ji yra visuotinė.


Tuomet matau jo meilę lyg trauką:
aš girdžiu Pauliaus šauksmą, kad niekas kūrinijoje
negali atskirti mūsų nuo Dievo meilės (Rom 8, 31 – 39).

Emocingai prisimenu
laiką, kai kovojau su jo meile –
tuščiai, nes meilė nenugalima!

Matau, kad Dievas niekad nesiliovė traukti mano širdies.
Ši trauka kaip ir žemės trauka buvo nejuntama.
Bet kai kuriomis palaimingomis akimirkomis,
kurias dabar su džiaugsmu prisimenu,
trūktelėjimo buvo negalima nepastebėti.

Kada paskutinįkart jaučiau tą trauką?

Ar ne vakar? Kodėl gi ne?


Baigiu išsilaisvindama,
pasiduodama šiai dieviškumo jėgai taip,
kaip mano kūmas pasiduoda žemės traukai.

Mello. Apreiškimas 56 - 57

Apreiškimas

Įsivaizduoju, kad esu Kristaus artumoje
ir tyloje leidžiuosi jos veikiama,
nes ji gydo...
kuria...
drąsina.


Dabar prašau jį duoti man
kuo išsamesnį sąrašą
tų dalykų, kuriuos jis manyje laiko netobulais, -
kiekvieną savanaudiškumo požymį,
kiekvieną vietą, kur dar turiu augti,
kiekvieną dalyką, kurį man savyje reikia pakeisti.

Ir kai jis kalba,
mintyse pasižymiu, ką jis sako,
gal net užsirašau,
jei manau, kad pravers.

Tuomet klausiu, kurioms iš šių netobulumų,
jo nuomone,
skubiausiai reikia skirti dėmesio.

Keletai sekundžių pasistengiu nuraminti mintis
ir įsivaizduoti, kad jis kalba,
ir aš esu pasiruošusi priimti tą faktą,
kad tai, ką jis sako, gali būti visiškai netikėta.

Nukreipiu savo žvilgsnį vidun,
kad pamatyčiau, ar turiu valios
keisti šį netobulumą.
Jei ne, tuomet šį valios trūkumą priimu
kaip pirmą dalyką, kuris turi būti pakeistas.


Dabar pradedu nuo esminio
bet kokio pokyčio
elemento.
Prieš žengiant pirmąjį žingsnį
gyvybiškai svarbu išgirsti Jėzų man tariant šiuos žodžius:
- Kas dėl mano meilės Tau,
tai nesvarbu, keisiesi tu ar ne,
nes mano meilė tau yra besąlygiška.


Dabar matau Kristaus galią užliejančią mane
ir įsivaizduoju kaip jaučiuosi stipri ten, kur anksčiau bijojau,
atsipalaidavusi, kur anksčiau buvau įsitempusi,
einanti į vietas, nuo kurių anksčiau laikiausi atokiai.


Matau save einančią per dieną
(ar situacijoje, kur reikia šios naujos galios),
apsirūpinusią šia iš Kristaus gauta jėga.


Galiausiai ilsiuosi jo mylinčioje artumoje
dėkingai garbindama.

De Mello. Nušvitimas 53 - 55

Nušvitimas

Kai tai, ko savyje nemėgstu,
bandau keisti kovodama,
tenustumiu tuos dalykus į šalį.
Jei juos priimsiu,
jie iškils paviršiun ir išgaruos..
Tai, ką stengsiuosi įveikti,
atkakliai man priešinsis.

Apmąstau pavyzdį Jėzaus, kai sau išsikėlusio užduotį kalnus kilnoti ir grumtis su nepakenčiamais priešais. Visgi net pykdamas jis yra mylintis, jis suderina didžiulį pokyčių troškimą su priėmimu tokios tikrovės, kokia ji yra.


Bandau būti kaip jis.
Pradedu nuo jausmų, kurių nemėgstu.
Kiekvienam iš jų kalbu
mylinčiai ir priimančiai,
ir klausausi, ką kiekvienas jų turi pasakyti,
kol atrandu, kad, nors jie man gali kenkti,
bet gali išeiti ir į gera,
kad kiekvienas jų turi „gerietišką“ tikslą,
kurį aš dabar bandau įžvelgti.

Tęsiu dialogą,
kol pajuntu, kad tikrai priimu šiuos jausmus,
priimu, o ne jiems pritariu ar nusileidžiu,
kad nebebūčiau nusiminusi dėl savo nusiminimo,
ar pikta ant savo piktumo,
ar neryžtinga dėl neryžtingumo,
ar išsigandusi savo baimių,
ar atstumianti dėl savo atstumtumo jausmo.
Galiu ramiai su jais gyventi,
nes mačiau, kaip Dievas gali juos naudoti mano labui.


Darau tą patį
su kai kuriais kitais iš daugybės dalykų mano gyvenime,
kuriuos norėčiau pakeisti:

Mano kūno negales...

Mano asmenines ydas...

Išorines mano gyvenimo sąlygas...

Praeities įvykius...

Žmones, su kuriais gyvenu...

Visą pasaulį, koks jis yra...

Senatvę, ligą, mirtį.

Kalbu jiems su meile
ir supratimu, kad jie įsipaišo
į Dievo planą.


Kol taip darau, esu perkeičiama:
nors visa aplink mane lieka taip pat, -
pasaulis, mano šeima, mano jausmai,
mano kūnas, mano neurozės,
aš nebesu ta pati.
Dabar aš esu labiau mylinti,
labiau priimu tai, kas nepageidautina.
Taip pat ramesnė,
nes supratau,
kad prievarta negali vesti į nuolatinę kaitą,
tai gali tik meilė ir supratimas.

De Mello. Tamsa. 50 - 52

Tamsa

Galvoju apie save kaip apie gan padorų žmogų, geraširdę ir gerbiamą, turinčią tik menkučių nuodėmių ir ydų, kol susivokiu, kad didžiausi nusidėjėliai yra tie, kurie nusideda abejingumu.

Matau, kokios žalos daro geriausių ketinimų kupina
„meilė“ bejėgiams vaikams.

Matau žiaurumo žymes
karštai religinguose žmonėse.

Matau teisuolius fariziejus,
apskaičiuojančius liudijimo prieš Jėzų kainą
ir savo pareiga laikančius su juos susidoroti.


Mane gąsdina,
kad galiu sirgti
vyriausiųjų kunigų ir fariziejų liga.

Jie buvo tokie savimi pasitikintys,
taip tikri savo teisumu,
tokie uždari kitoms nuomonėms ir kaitai.
Galvoju apie į juos panašius savo pažįstamus žmones.
Tada galvoju apie save.

Fariziejai nuolat teisė.
Žmonės jiems buvo arba geri, arba blogi.
Niekuomet nebuvo nieko gero tame,
ką jų nusistatymai teigė esant blogą.

Galvoju apie kitus žmones, kurie, atrodo tokie esą.
Galvoju apie save.
Susidarau sąrašą „blogų“ savo pažįstamų žmonių
ir svarstau, ar širdy jie negalėtų būti
daug geresni už mane.

Fariziejai buvo privilegijuoti vyrai.
Jie bijojo įsiūbuoti valtį.
Aš galvoju apie save.

Fariziejai mėgavosi valdžia.
Jie priverstų tave būti gera tavo pačios labui.
Jie negalėjo palikti tavęs laisvos.
Vėl pagalvoju apie save.

Galiausiai, fariziejus prisitaikydavo.
Jis galėjo matyti, kad prieš jį stovintis apkaltintasis nekaltas,
bet jam trūko švento pasiryžimo
atsistoti prieš kitus fariziejus ir pasakyti, ką galvoja.
Galvoju, apgailestaudama, apie savo baimę užstoti,
nesutikti,
norą įtikti.


Esu nedaug geresnė
už žmones, nužudžiusius Išganytoją.
Visa, ką galiu pasakyti, yra:
- Viešpatie, esu nusidėjėlė.
Būk man gailestingas.

Girdžiu, kaip jis švelniai atsako:
- Esi brangi mano širdžiai, mano vaike.
Ką gi jis nori tuo pasakyti?

Jo akimis bandau pamatyti tai, ką jis manyje mato,
kad, net pažindamas mano nuodėmingumą,
sako „esi brangi mano širdžiai“?
Tomis pačiomis akimis žvelgiu į „nusidėjėlius“, -
mūsų laikų hitlerius ir stalinus.

Žvelgiu į žmones, kurių nemėgstu... kuriuos atstumiu.

Galbūt man reikia, kad šios jo akys
vestų mane į paguodą
ir išvaduotų iš fariziejaus manyje.

de Mello.Atkū rimas. Revoliucija 48 - 49

Revoliucija

„Atgailaukite ir tikėkite Evangelija“ yra Jėzaus pamokslų tema jam pradedant viešąją tarnystę. Aš keliauju su šiuo perspektyviu jaunu Pranašu jam skelbiant gerąją naujieną miestuose ir kaimuose, ir jaučiu jo žodžių ir darbų keliamą užsidegimą bei priešiškumą.


Esu šalia jam pamokslaujant.
Esu liudininkas reakcijos,
kurią, regis, jo žodžiai kelia
širdyse tų, kurie juos girdi
ir mano pačios širdyje.

Kai jis baigia kalbėti,
kažkas iš minios paklausia, ką reiškia atgaila,
kažkas kitas – ką reiškia geroji naujiena.
Klausausi jo atsakymų.


Vieną dieną vienu du sėdime su Jėzumi
po medžiu vidurdienį
ar draugo namuose naktį.
Jis kviečia mane išreikšti gerąją naujieną
trim ar keturiais sakiniais.
Šie sakiniai turi nešti žinią,
kuri padarytų galą baimei ir neštų džiugesį,
žinią taip nepaprastai gerą,
kad negalima ja nepatikėti.

Tuomet, dar tebesėdėdama su Jėzumi,
kalbu apie žodį „atgailauti“ –
revoliuciją, visišką širdies ir proto pasikeitimą.


Įsivaizduoju, kaip Jėzus uždeda ant manęs rankas,
kad šitaip mane pakeistų.

Tuomet iškeliauju
ir einu į ateinančią dieną,
perkeista širdim ir protu,
liudydama, kaip tai pakeitė
mano elgesį
ir mano jausmus.

Matau tą skirtumą kai meldžiuosi
ar galvoju apie mirtį
ar skaitau žurnalą
ar žvelgiu į dangų ir debesis ir medžius.

de Mello. Jūrų žvaigždė. 44 - 45

Jūrų žvaigždė

Aš kontempliuoju Kanos vestuvių puotą
ir prisijungiu prie linksmybių.
Matau, kaip prisijungia ir Marija.
Matau jos džiaugsmą,
jos susimąstymą
ir įtaką, kurią, kaip regis, ji turi Jėzui.
(Jono 2, 1 – 11)


Dvasia nukeliauju į Lurdą
ir kvėpuoju jo maldinga atmosfera.

Įsilieju į minią prie stebuklingojo tvenkinio,
apsireiškimų grotos,
ligonių laiminimo,
žvakių procesijos.

Žvelgiu į širdis
tų žmonių, kuriuos čia randu:
jų nusiteikimą,
lūkesčius,
jų požiūrį į išganytojo motiną.

Tuomet nusprendžiu, ar aš kaip ir jie,
būsiu pasišventėlė ir piligrimė.
Ką aš darau toliau?

Vaizduotėje keliauju
į visas šventyklas ir piligrimystės vietas,
kur žmonės atvyksta prašyti Marijos užtarimo,
ir aš apgalvoju, ką ji atėjo reikšti,
simbolizuoti
Viešpaties mokiniui.


Tuomet aš keliauju gilyn į save
garbinti savo širdies šventovėje.
Stoviu basa ir pagarbi
šios šventos vietos centre
ir nusprendžiu, ar statysiu čia altorių Marijai.

Jei apsisprendžiu jį statyti,
paklausiu savęs, ką jai
leisiu veikti mano gyvenime,
kokias sritis pavesiu jos globai,
kokiu būdu ją garbinsiu.

Ieškau žodžio ar frazės,
kurią įrašyčiau virš altoriaus, kurį jai pastačiau.

Arba pasirenku šiuos žodžius,
kuriuos jau tarė nesuskaičiuojama daugybė lūpų:
„Gailestingumo motina,
mano gyvybe,
mano saldybe
ir mano viltie.“

de Mello. Klajoklis. 41 - 43

Klajoklis

Jėzus sako: „Žmogus turi atgimti,
kad pamatytų Dievo Karalystę.“
Kad geriau tai suvokčiau,
studijuoju šiuos žodžius.

Kontempliuoju embriono tamsųjį pasaulį,
o tada žvelgiu į įsimylėjusio žmogaus gyvenimą.

Matau žmogiškos kančios skausmą,
o tada įsčių patogumą.

Tik žvelgiu, be jokio vertinimo,
nes jau vien šie priešingi vaizdai
mokys mano širdį.

Regiu pasaulį, kurio nepažįsta embrionas:
saulėlydžio garbę,
nakties minkštumą,
vandenyno didingumą.

Tada mano mintyse pradeda drumstis
džiaugsmo
ir skausmo,
ir baimės,
ir taikos,
ir mirties,
ir žiaurumo vaizdai,
kiekvienas kaip prieštara
įsčių ramybei.

Manyje kyla klausimas:
jei galėčiau pasirinkti, ką pasirinkčiau
– gyvenimo pakilimus ir nuopuolius, ar įsčių patogumą?
Mano atsakymas bylos ar turiu tai, ko reikia atgimimui.

Ne ką daugiau galiu padaryti, kad atgimčiau,
nei galėjau, kai pirmą kartą gimiau.
Bet du dalykus galiu padaryti.

Pirmas: Galiu suteikti sau reikiamo peno.
Kūdikis gimęs prieš laiką prapuls.
Turiu būti ryšyje su daiktais,
vietomis,
užsiėmimais,
asmenimis,
kurie teikia man džiaugsmą ir meilę, ir grožį.
Sočiai geriu iš šių šaltinių,
su dėkingumu,
be kaltės.

Antras: Galiu pavydžiai saugoti
savo laisvę ir nepriklausomybę.

Turiu išmokti laikytis
šaltinių iš kurių geriu
ir neįstrigti;
mėgautis ir nesisavinti;
ieškoti peno ir nesuleisti šaknų.
Nes turiu būti nuolat pasiruošęs
pajudėti, atgimimo laikui atėjus.

Tada sąžiningai pažvelgiu į savo baimes,
nes tai baimė užmuša mano laisvę
ir verčia mane įsikabinti.

Įsikabinu žmonių bendrijos,
nes bijau būti vienas;
įsikabinu populiarumo
ir bijau įžeisti;
įsikabinu draugų ir šeimos,
nes bijau būti atstumtas;
autoriteto, dėl baimes likti be pagalbos;
tradicinių įsitikinimų saugumo ir nenoriu jų pasikeitimo.
Galiausiai, įsikabinu to, kas pažįstama,
Žinoma ir sena,
nes bijau atgimti
– žengti į pasaulį,
kuris yra naujas, nepažįstamas ir nežinomas.

Mąstau kaip šiandien ragausiu meilės,
ir džiaugsmo,
ir ramybės,
ir malonumų.

Mąstau kokiu būdu ieškosiu nepriklausomybės ir laisvės:
rizika, kuriai ryšiuos
– nepatogumai, kuriuos priimsiu,
pasikeitimai, kuriems atsiversiu
– kaip tolimas pasiruošimas tai dienai,
kai gimsiu kitam, platesniam pasauliui.

Versta Ramunės